Aukštesnio rango karininkai partizanų tarpe buvo retas reiškinys, nes gresiant antrajai sovietų okupacijai, dauguma jų pasitraukė į Vakarus. Vienas iš tokių patriotų, nepalikusių Tėvynės likimo valiai, buvo pulkininkas leitenantas Juozas Vitkus-Kazimieraitis. Juozas Vitkus, antrasis sūnus iš šešių Vitkų šeimos vaikų gimė 1901 m. gruodžio 10 d. Mažeikių apskrities Ketūnų kaime bočelio sodyboje prie Šerkšnės upelio (apie 7 km nuo Tirkšlių) Marijonos ir Juozapo šeimoje. Bočelis Mykolas per „liustraciją“ iš Šerkšnių dvaro buvo gavęs apie 12 dešimtinių žemės. Tėvas Juozapas Vitkus paveldėjo ūkį, tačiau turėjo mokėti bočeliui gan didelę „išimtinę“, dėl to šeima sunkiai vertėsi. Todėl 1904 m. pradžioje Juozapas slapta išvyko į JAV, nes prasidėjus Rusijos-Japonijos karui, nenorėjo eiti į rusų armiją. 1906 m. jis pasikvietė ir žmoną, kuri, pardavusi ūkelį ir atsiteisusi su „išimtine,“ pasiėmusi vaikus – Jadvygą, Juozelį ir Valerijoną, išvyko į užjūrį. Deja, dėl to, kad Marijona sirgo trachoma, jos neįleido į JAV. Ji įstrigo Londone, o vaikus išdalijo anglų šeimoms. Tėvas, nesulaukęs šeimos, grįžo jos ieškoti. Po 9 mėnesių visi parvažiavo į Tirkšlius. Čia nusipirko namą ir ėmė verstis prekyba. Tirkšliuose prabėgo Juozo vaikystė.
1909-13 m. jis mokėsi Tirkšlių pradžios mokykloje. 1913 m. rudenį įstojo į Mažeikių prekybos mokyklą. Deja, prasidėjęs karas sutrukdė mokslą. Užsidarius mokykloms, jis mokėsi savarankiškai ir mokė aplinkinių ūkininkų vaikus. Tuo metu išmoko skaityti natas ir groti smuiku. 1918 m. pabaigoje organizavosi nepriklausomos Lietuvos savivaldybės ir Juozas Vitkus tapo pirmuoju Tirkšlių valsčiaus sekretoriumi. 1919 m. rudenį jis įstojo į Telšių gimnazijos 4-tą klasę, o kitą vasarą, savarankiškai pasiruošęs, perėjo į 6-tą klasę. Mokydamasis gimnazijoje Juozas dalyvavo ateitininkų kuopoje. 1920 m. lapkričio mėn., kovų su lenkais metu, su būriu bendraklasių jis atvyko į Kauno karo mokyklą.
1921 m. balandžio 6 d. ją baigė su 4-ta laida. Kartu su juo mokėsi ir Steponas Darius. Nuo to laiko J. Vitkaus gyvenimas siejasi su Lietuvos kariuomene. Po to dalyvavo nepriklausomybės kovose. Jį paskyrė į Akmenėje veikiančią armiją kovoti su bermontininkais. Vėliau-iki 1923 m. dalyvavo kovose su lenkais Širvintų-Giedraičių fronte. 1924-26 m. mokėsi Kauno Aukštuosiuose karo technikos kursuose statybos srityje. Po to buvo paskirtas į 1-ąjį inžinerinį batalioną Kaune vyr. leitenantu. 1927 m. birželio 5 d. vedė pradinių klasių mokytoją Genovaitę Grybauskaitę, kuri palaikė jį visuose gyvenimo darbuose, sumanymuose ir varguose. Jie susilaukė 6 sūnų ir dukters.
Apie J. Vitkaus šiltus jausmus žmonai liudija jo laiško, rašyto iš Briuselio, ištrauka: „Mano brangioji ir mano meilė, mano meile. Mano Genutė vienu momentu turėjo tikro angelo vaizdą ir taip gražaus, kuris turbūt per visą amžių iš mano akių neišnyks. Tai buvo, kada aš atėjau Tavęs aplankyti po pietų dar prieš gimdymą… Tu atrodei tokia graži, mažutė su melsvai violetiniu chalatu ir veidu…veidu angelo, spinduliuojančiu begaline nekaltybe, skausmu ir meile…“ Šeimoje surinkti ir saugomi beveik visi laiškai, kuriuos rašė mylintis vyras savo žmonai. Iš jų dvelkia meilė ir savo vaikams. 1928 m. vasario 15 d. Lietuvos nepriklausomybės 10-mečio proga J. Vitkus buvo apdovanotas Nepriklausomybės medaliu. 1928 m. vasarą ruošėsi egzaminams į Briuselio karo akademiją, mokėsi prancūzų kalbą, tačiau egzaminų neišlaikė. 1929 m. vasarą, pakartotinai pasiruošęs, įstojo į akademiją su Lietuvos Karo valdybos švietimo skyriaus stipendija.
J. Vitkus -jaunas Lietuvos kariuomenės karininkas
1934 m. liepos 18 d. baigė akademiją. Pagal egzaminų rezultatus jis buvo antras po Belgijos karalystės princo Alberto. Gavęs karo inžinieriaus diplomą, grįžo į Kauno inžinerijos batalioną kapitonu, o 1936 m., suteikus majoro laipsnį, buvo paskirtas bataliono vado pavaduotoju. 1938 m. jau pulkininkas leitenantas Vitkus karo mokykloje pradėjo dėstyti inžineriją. Tuo pat metu jis aktyviai bendradarbiavo žurnaluose „Kardas“, „Karys“, „Mūsų žinynas“ ir kt. Buvo apdovanotas Lietuvos nepriklausomybės medaliu, Gedimino ordinu ir šaulių žvaigžde. 1940 m. rudenį, kai karo mokyklą bolševikai išformavo ir įjungė į 29-ąjį šaulių teritorinį korpusą, nutrūko jo veikla karo mokykloje. J. Vitkus buvo perkeltas į Vilnių, o karo pradžia jį užklupo Pabradėje. Kaip ir daugelis kitų Lietuvos karininkų, jis buvo įtrauktas į „juoduosius sąrašus.“
Karo pradžioje J. Vitkus iš sovietų armijos pasitraukė ir kartu su kitais lietuvių aktyvistais bandė atkurti Lietuvos kariuomenę. Naciams neleidus, pradėjo dirbti inžinieriumi nekilnojamo turto bendrovėje, kuri tvarkė valdžiai priklausiusius ar nusavintus namus. 1941 m. J. Vitkus buvo Lietuvos aktyvistų fronto (LAF) Vilniaus štabo narys ir rengė birželio sukilimą prieš bolševikus. Prasidėjus karui pasitraukė į Dzūkiją ir dirbo buhalteriu Kabelių girininkijoje.
1942 m. pavasarį J. Vitkus aktyviai dalyvavo kuriant Lietuvių Fronto karinę organizaciją „Kęstutis“ ir buvo Vilniaus štabo narys. Ši organizacija, dirbdama slaptai, svarstė būdus, kaip lietuviai galėtų priešintis nacių ir bolševikų okupacijos sąlygomis. Edmundas Arbo-Arbačiauskas prisimena: „Mano pirmas susitikimas su Gen. Štabo pulkininku J.Vitkumi buvo 1942 m. rudenį-pirmame pogrindžio veiklos bendrame posėdyje. Kiek pamenu, tas įvyko dienos metu-Gedimino gatvėje Vilniaus butų valdyboje, viršininko J.V itkaus kabinete. Aptarėme sunkią vokiečių-nacių okupaciją, sudarėme nerašytus apmatus slaptai pogrindžio veiklai. Be keleto posėdžių Vilniaus Butų V-boje, porą suėjimų turėjome ir mano bute Uosto g-je. Pulkininkas J.Vitkus savo intelektualumu, drąsa, sprendimų logika ir administratyvine patirtimi mums imponavo: jis įgijo didelį visų pasitikėjimą. Mūsų veikla prasidėjo vokiečių okupacijos laikotarpiu: tai pasipriešinimas nacių užgaidai iš Lietuvos karinių dalinių suorganizuoti atsparos karinę apsaugą atsikuriančiai Lietuvai. Rezistencinės veiklos planai buvo: 1) išsaugoti Lietuvos jaunimą nuo vokiečių karinės prievolės, 2) suorganizuoti pagrindinėse įmonėse patikimus apsaugos būrius, 3) organizuoti ir teikti materialinę paramą mobilizuotų karių šeimoms, 4) užmegzti kontaktą su pagelbiniais kariniais daliniais Rytų fronte, 5) informuoti lietuvių karinius dalinius apie padėtį Lietuvoje ir aprūpinti juos pogrindžio leidiniais, spausdintais Lietuvoje, 6) per lietuvių dalinius sudaryti ginklų ir ryšio rezervus, 7) suplanuoti ir koordinuoti priemones, 8) numatyti aprūpinimo maistu šaltinius ir pirmos pagalbos medicininius punktus bei jų aptarnavimą.“
Greta to J.Vitkus bendradarbiavo pogrindinėje spaudoje, o 1943-44 m. dėstė karo inžinerijos disciplinas LLA suorganizuotoje studentų pogrindinėje karo mokykloje. L. Vilučio teigimu, plk. Ltn. J.V itkus buvo aktyvus dėstytojas, su meile ruošęs atsargos karininkus. Jo paruošti ir įkvėpti meilės Tėvynei karininkai stojo greta kadrinių kariškių ir sunkiausiomis sąlygomis vadovavo Tėvynės gynimui. Dauguma jų, kaip ir jis pats, sudėjo gyvybes ant Tėvynės laisvės aukuro. 1943 m. balandžio 5 d. J. Vitkus dalyvavo konferencijoje, kurią vokiečiai buvo leidę.
Jie reikalavo pagalbos mobilizuojant vyrus į SS dalinius. Tačiau mūsų žmonės norėjo atkurti Lietuvos kariuomenę, kad ši galėtų ginti Lietuvą nuo besiartinančių bolševikų. Konferencijos metu slapta nuo vokiečių buvo įsteigtas Vyriausias Lietuvos Išlaisvinimo Komitetas (VLIK‘as). Tačiau hitlerininkams traukiantis iš Lietuvos, VLIK‘o vadovai taip pat pasitraukė į Vakarus. J. Vitkaus jų tarpe nebuvo. Atsisveikindamas su į Vakarus išvykstančiu broliu Valerijonu jis sakė: „Aš iš savo žemės nė žingsnio, toks mano nusistatymas. Tik šeima man kelia rūpestį, penki vaikai ir žmona, laukianti kūdikio.“ 1944 m. rudenį jis praleido su šeima Aukštojoje Panemunėje Kaune. Čia ieškojo darbo, tačiau buvusio aukšto rango karininko niekas nerizikavo priimti. Kita vertus, ir jam pačiam buvo nesaugu, todėl 1945 m. gegužės mėnesį pasitraukė į mišką priimdamas Kazimieraičio slapyvardę. Netrukus J. Vitkus aktyviai įsijungė į organizacinę veiklą.
Gegužės 15 d. jis parengė laikinąjį partizanų drausmės statutą ir priesaikos tekstą: „Matydamas pavergtą ir kraujuose paplūdusią Tėvynę Lietuvą, prisiekiu prieš Visagalį Dievą, kad žodžiu, darbu ir ginklu padėsiu Tėvynei lengvint jos kančias, vaduosiu ją iš vergijos negailėdamas nei savo turto, nei sveikatos, nei gyvybės, jei to pareikalaus Tėvynės laisvė!“
Gegužės 12 d. prisiekė pirmieji 12 partizanų. Po mėnesio jis jau tapo Dzūkų grupės, kuri veikė Varėnos, Rudnios, Druskininkų, Marcinkonių, Eišiškių ir Valkininkų apylinkėse, partizanų vadu.
1945 m. rugpjūčio 1 d. prie Nedzingės bažnytkaimio įvyko Dzūkų grupės vado Kazimieraičio ir Merkinės-Alovės valsčiuose veikiančios partizanų kuopos vado A.Ramanausko-Vanago susitikimas. Pasitarime buvo nutarta Vanago junginį prijungti prie Dzūkų grupės, sudarant jos veikimo teritorijoje Merkinės batalioną, kuriam vadovauti buvo pavesta Vanagui. Rugpjūčio mėnesį Dzūkų grupė susijungė su Šarūno rinktine, veikusia Leipalingio, Kapčiamiesčio, Veisėjų ir Seirijų valsčiuose. Ši jungtinė grupė pasivadino A apygarda. Vasarą buvo įkurtos organizacinės struktūros: rinktinės, batalionai, būriai Alytaus, Lazdijų ir Trakų apskrityse. Prie Dzūkų rinktinės prijungus Merkinės batalioną, suformavo Merkio rinktinę.
Kazimieraitis parengė svarbius partizaninės veiklos dokumentus, Karo lauko teismo ir partizanų apdovanojimo nuostatus, rašė Dzūkų grupės štabo dienoraštį. Buvo parengti svarbūs ir visam Lietuvos partizaniniam judėjimui dokumentai: „Organizacinis Lietuvos išlaisvinimo planas“, „Partizanų taktika ir vadovavimas“, „Partizanų rikiuotė ir vadovavimas“, išleido įsakymą dėl partizanų judėjimo istorijos rašymo bei medžiagos kaupimo. Jis daug keliavo po partizanų junginius, atkūrė ryšius su LLA vadais Vilniuje ir Žemaitijoje.
Kiek anksčiau-liepos mėnesį Kazimieraitis Alytuje susitiko su Dzūkų rinktinės partizanų ryšininkais: Konstantinu Bajerčiumi-Garibaldžiu ir kitais. Iš jų patyrė, kad LLA Alytaus apylinkės štabas lyg ir neveikia, kadangi vienas iš darbuotojų, kažkoks leitenantas suimtas, o kitas išvyko. Ryšius su LLA vadovybe pavyko užmegzti tik 1945 m. spalio 29 d. kada Alytuje Dzūkų rinktinės partizanų ryšininko Kazio Packevičiaus-Antanaičio bute įvyko Dzūkų grupės vado Kazimieraičio, Dzūkų rinktinės vado Ąžuolio įgaliotinio Garibaldžio ir Vyr. LLA štabo atstovo Šilo pasitarimas. A.Jauniškis-Šilas informavo apie Lietuvos išlaisvinimo komiteto ( LIKo) ir Vyr. LLA štabo keliamą uždavinį-suvienyti visus Lietuvos partizanus. Kazimieraitis sutiko, kad LLA Vyr. vadovybė paskirtų jį partizanų apygardos vadu. Per Šilą LLA vadovybei jis perdavė savo parengtą „Organizacinio Lietuvos išlaisvinimo plano“ projektą, kuriame svarbiausias dėmėsys buvo skiriamas mobilizacijai.
1946 m.balandžio 9 d. Alytaus apskrityje, Seirijų valsčiuje prie Ricielių kaimo susitikęs su Tauro apygardos vadu Zigmu Drunga suformavo vieningą partizanų sritį-Pietų Lietuvos partizanų štabą. J. Vitkus-Kazimieraitis buvo išrinktas Pietų Lietuvos srities vadu. Čia buvo leidžiamas laikraštis „Laisvės varpas.“ Jis pasirašė Lietuvos partizanų Deklaraciją, skelbiančią pagrindinius Lietuvos valstybingumo atkūrimo principus.
Kazimieraitis rašė: „Visiems mums svarbu žinoti visiškai teisingą padėtį, nes tik tada galima padaryti teisingus sprendimus, kaip mes turime pasiruošti ateities kovoms, kaip mes geriau galėtume tiek patys save, tiek savo šeimas apsaugoti nuo galimų bolševikinių banditų siautėjimų. Išvada-mes turime visiškai ramiai priimti visus laikinus nepasisekimus ar nusivylimus, kurie turi mums dar labiau įkvėpti lietuviško užsispyrimo mūsų šventoje kovoje, pasitikint Apvaizdos gailestingumu ir teisingumu.“
Ypatingą dėmesį partizanai skyrė sovietinių „rinkimų“ boikotui. Partizanų spaudoje J. Vitkus-Kazimieraitis tiksliai argumentavo šią veiklą: „Boikotas būtinas todėl, kad: 1) lietuvių tauta laisva valia nesutiko ir nesutiks būti Sovietų Sąjungos dalimi, 2) Lietuvos įsijungimas į Sovietų Sąjungą teisiškai nė vienos valstybės nėra pripažintas ir todėl bolševikinė valdžia yra okupacinė.“
J. Vitkus-Kazimieraitis buvo sąžiningas, darbštus, giliai tikintis žmogus. Kareiviai ir vėliau partizanai jį gerbė už kuklumą ir draugiškumą. Jis turėjo didelę įtaką draugams ir pavaldiniams. Buvo be galo atsidavęs laisvės siekiams. Ligi pat žūties jis liko ištikimas kario priesaikai-ginti Tėvynę.
Bolševikinė – kolaborantų valdžia, keršydama jo šeimai, žmoną Genovaitę su penkiais mažamečiais vaikais 1948 m. gegužės 22 d. ištrėmė į Sibirą (Irkutsko sritį). Kenčianti šaltį ir badą dirbdama sunkų miškakirčio darbą, nežinanti, kur palaidotas jos mylimas vyras, Genutė Vitkienė užaugino dorus, dvasiškai šviesius, sąžiningus, pasiaukojančius, tikinčius Dievą ir Tėvynę vaikus: Vytautą, Rimgaudą, Algimantą, Kastytį, Liudą ir Jūratę. Penki jų vaikaičiai baigė medicinos mokslus. Kiti penki tapo muzikantais. Iš jų vienas Gintaras vėliau tapo kunigu. Šiuo metu jis yra Jėzaus Draugijos Lietuvoje ir Latvijoje provincijolas. Šį šeima susilaukė net 29 provaikaičių!
Įsigilinęs į Juozo ir Genovaitės Vitkų šeimos gyvenimo istoriją, įsitikini, jog tai, matomai, kažkokios antgamtinės jėgos įtaka arba Aukščiausiojo planai. Tai-pavyzdys jaunajai, neretai labai sumaterialėjusiai mūsų kartai. Neretam iš jų patriotizmas nieko nereiškiantis žodis.
J.Vitkus-Kazimieraitis jaunystėje mėgo griežti smuiku. Jų šeimos ir draugų ratelyje būdavo dažnai dainuojama. Dainuodavo jis ramiomis dienomis su vyrais ir miške.
A.Ramanauskas-Vanagas savo atsiminimuose taip atsiliepia apie J. Vitkų-Kazimieraitį: „Kazimieraičio asmenyje sąjūdis neteko vieno iš aukščiausių vadų, iki kraštutinumo atsidavusių Tėvynei. Dėl jo žuvimo buvo nepaprastai sujaudinti visi partizanai, nes beveik visi asmeniškai buvo matę Kazimieraitį ir ypač daug girdėję apie jį pasakojant. Keliaudamas po dalinius aš visuomet partizanams pavyzdžiu stačiau Kazimieraičio asmenybę, žmogaus, kuris visas dvasines ir fizines jėgas skyrė Lietuvos išlaisvinimo kovai: karininko, kuris iki paskutinio atodūsio ištesėjo duotąją priesaiką; kovotojo, kuris pelnytai buvo laikomas partizano idealu. Per savo partizaninės veiklos laikotarpį jis įsigijo meilę ir pagarbą visų partizanų ir jų vadų ne tik kaip aukštesnysis brolis. Visiems partizanams didžiulę įtaką Kazimieraitis turėjo dėl to, kad buvo išsižadėjęs asmeninės gerovės, iki kraštutinumo atsidavęs sąjūdžio reikalams, nepaprastai darbštus, teisingas, kantrus, blaivus ir giliai religingas žmogus.“
Kaip pasakojo J.Petraška-Lapaitis, Kazimieraitis žuvo atsitiktinai. Tuo metu Žaliamiškio bunkeryje buvo 4 partizanai: Lietuvos kariuomenės majoras Sergijus Staniškis-Litas, atsargos leitenantas A.Kulikauskas-Daktaras, J.Vitkus-Kazimieraitis ir dar vienas partizanas. Kulikauskas su Staniškiu dėl kažko susiginčijo. Kazimieraitis labai nemėgo ginčų, todėl tam kitam partizanui pasiūlė išlipti iš bunkerio pakvėpuoti tyru oru. Jie dviese išlipo, paėjėjo iki netoliese buvusios miško pelkės, susėdo ant kelmų ir gana garsiai šnekėjosi. Čekistai tuo metu krėtė mišką ir išgirdo jų balsus. Abu partizanai buvo ginkluoti tik pistoletais, todėl susišaudymo metu greit žuvo. Kazimieraitį mirtinai sužeidė kareivių mesta granata. Čekistai sunkiai sužeistą vadą vežė į Leipalingį, tačiau pakeliui jis mirė. Pradžioje okupantai nežinojo ką nukovė. Jie dar stebėjosi, kad toks senas žmogus išėjo į mišką. Tik po kurio laiko tarp jo daiktų aptiko prancūzišką kalendorėlį ir suprato, kad žuvo ne eilinis partizanas. Tada jo kūną ekshumavo, fotografavo ir užkasė nežinomoje vietoje.
1947 m. rugsėjo 25 d. Dainavos apygardos vadų sąskrydyje J. VitkausKazimieraičio suformuota Merkio rinktinė buvo pavadinta partizano Kazimieraičio vardu. Žuvus Kazimieraičiui, jo sukurta partizanų organizacinė struktūra ne tik nesubyrėjo, bet ir, čekistų pykčiui, dar labiau sustiprėjo. Ypač aktyviai visų Lietuvos partizanų vienijimosi iniciatyvą palaikė Tauro apygardos vadas bei Kazimieraičio pavaduotojas, Lietuvos kariuomenės aviacijos majoras Zigmas Drunga-Mykolas Jonas, o jam žuvus-Antanas Baltūsis-Žvejys.
1949 m. vasario mėn. Vakarų Lietuvos srityje vykusiame Lietuvos partizanų vadų sąskrydyje Pietų Lietuvos partizanų vadui J. Vitkui-Kazimieraičiui (po mirties) už ypatingus nuopelnus vykdant sąjūdžio idėją, prasmę ir pobūdį, už organizacinę, karinę ir visuomeninę veiklą rengiant ir masiniais tiražais leidžiant pogrindinę spaudą, o ypač mirties valandą parodytą didvyriškumą, buvo suteiktas laisvės kovotojo Karžygio vardas, apdovanojant 1-o laipsnio Laisvės Kovos Kryžiumi.
Atkūrus nepriklausomą Lietuvos valstybę, 1997 m. lapkričio 20 d. LR Prezidento dekretu J. Vitkus-Kazimieraitis (po mirties) apdovanotas Vyčio Kryžiaus 1-mo laipsnio ordinu. 1998 m. sausio 26 d. jam suteiktas pulkininko laipsnis. Jo vardu J. Vitkus – pulkininkas leitenantas pavadintas atskirasis inžinerijos batalionas Kaune ir gatvės Vilniuje bei Kaune. Jam pastatyti paminklai jo buvusioje darbovietėje Viečiūnų kaime ir jo žūties vietoje Žaliamiškio pagiryje, Varėnos r., pastatytas kryžius Merkinėje ir Kenotafas Alytaus kapinėse, atidengtos paminklinės lentos Vilniuje, Pamėnkalnio gatvėje, Kabeliuose, Varėnos r., prie buvusios karo mokyklos Kaune ir prie inžinerinio bataliono štabo.
Mažeikių rajone 2006 m. spalio 28 d. atidengta atminimo lenta prie namo, kur vaikystėje gyveno J. Vitkus. Jo vardas suteiktas Tirkšlių vidurinei mokyklai Jo gimtinėje Ketūnų kaime 2013 m. rugsėjo 28 d. pašventintas paminklinis akmuo.