Kabelių kaime paminėtos legendinio partizanų vado pulkininko leitenanto Juozo Vitkaus-Kazimieraičio septyniasdešimt trečiosios žūties metinės. Šiame kaime, kur 1944-1945 metais jis dirbo girininkijoje buhalteriu, prasidėjo jo partizaninė veikla. Pagerbti šio iškilaus žmogaus atminimo kaip ir kaskart gausiai suvažiavo jo vaikai, anūkai, proanūkiai, giminės.
Kazimieraičio pagerbimo renginys prasidėjo Šv. Mišiomis, kurias už senelio atminimą aukojo jo anūkas, kunigas Gintaras Vitkus bei Kabelių parapijos klebonas Raimundas Macidulskas. Pamokslo metu kunigas G.Vitkus pažymėjo, jog senelio pavyzdys jų giminę sustiprina sunkiausiais laikotarpiais, jog vaikai, anūkai ir proanūkiai meldžiasi už senelį ir prašo jo užtarimo bei tiki, kad jis yra šventas žmogus: „Šiandien meldžiamės už Lietuvą, nes mes ir šiandien mokomės branginti ir toliau kurti Tėvynę. Meldžiamės už tuos žmones, kurie dėl Lietuvos aukojo savo gyvybes. Prisimename partizanus, taip pat senelio bendražygį ir draugą Andrių Valentukevičių–Bijūną, kuris šiame kaime prieš 73 metus žuvo, meldžiamės už tuos svetingus kaimo žmones, kurie čia mūsų senelį globojo ir padėjo galynėtis su šeimos ilgesiu, bei už visus protėvius, kurie čia gyveno ir kūrė dabartinę valstybę“. Kunigas kvietė melstis ir už tuos, kurie iš tamsos, iš beprasmybės sugebėjo generuoti kažką gero, išeiti spinduliuodami, nešti viltį.
Renginį organizavusi ir drauge su Mariumi Tavoru dzūkiškai vedusi Danutė Valentukevičienė priminė, jog Juozas Vitkus buvo labai tikintis žmogus ir Kabelių bažnytėlėje šešis mėnesius dažnai melsdavosi su kaimo žmonėmis. Jis noriai bendravo su kabeliškiais, ypač su jaunimu, buvo jiems autoritetas, tad nors žuvęs prieš 73 metus, bet kaimo žmonių širdyse gyvas ir šiandien. Sūnus Rimgaudas sakė, jog tėvelis buvo pasiryžęs Lietuvą ginti iki mirties: „Tėvelis nepasitraukė, nors turėjo ne vieną galimybę pasitraukti į Vakarus. Jis sakė, kad reikalingas savo valstybei. Prieš septyniasdešimt penkerius metus atvyko į Kabelius ir pradėjo dirbti girininkijoje buhalteriu. Čia susipažino su partizanais, nelegaliai dirbo, o vėliau pasitraukė į pogrindį. Ką reiškia gyventi pogrindyje? Reiškia gyventi labai sunkiomis sąlygomis – miške ir miegoti, ir praustis, ir valgyti. O valgyti, patys nedaug turėdami, jam davė šio krašto gyventojai, kurie buvo pasiryžę aukotis savo Tėvynei. Tėvelis melsdavosi už Tėvynę, už mūsų šeimą, kurią paliko. Esame dėkingi jums, kad šiandien pagerbiate tėvelio atminimą…“.
Visas Rūtos Averkienės tekstas publikuotas portale 15min.lt
Minėjimo nuotraukų galeriją rasite čia.