1901

Marijonos ir Juozapo Vitkų šeimoje sūnus Juozas gimė 1901 m. gruodžio 10 d. buvusioje senelio (bočelio) Mykolo sodyboje prie Šerkšnės upės, Kėtūnų kaime. Žmonės tą vietą vadino Pašerkšne. Netoli jos buvo ir Pašerkšnės dvaras, įsikūręs apie 7 km. nuo Tirkšlių. Ten, toje Pašerkšnėje Juozukas ir augo.

1909-1913

Juozelis, būsimas karininkas mokėsi Tirkšlių pradžios mokykloje, kur visi dalykai buvo dėstomi rusų kalba. 1913 m. rudenį, pasimokęs vokiečių kalbos, įstojo į šešiaklasę prekybos mokyklą Mažeikiuose. Čia taip pat mokė rusiškai, kartu ir svetimų kalbų – vokiečių, prancūzų. Baigė dvi klases. Bažnyčioje patarnaudavo Mišioms.

1914

1914 m. rugpjūtį prasidėjo Pirmasis pasaulinis karas, mokslas nutrūko. 1915-1918 m. kai neveikė mokyklos, apylinkės ūkininkai Juozą Vitkų kvietėsi pamokyti paaugusius vaikus rašto. Patekęs į muzikalią šeimą Juozas pamėgo smuiką. Muzikuojančio vietos smuikininko pamokytas groti vėliau pagrodavo net klasikinius kūrinius.

1918

Metų pabaigoje pradėtos organizuoti nepriklausomos Lietuvos savivaldybės. Juozas Vitkus buvo pirmasis Tirkšlių valsčiaus raštininkas, organizavęs ir tvarkęs valsčiaus gyventojų reikalus. Patyrė avantiūristų bolševikų, bermontininkų antpuolius – ne kartą jo gyvybei buvo iškilęs pavojus.

1919

1919 m. rudenį tėvas išvežė Juozą į Telšių gimnaziją, kur jis įstojo į ketvirtą klasę. Trečios klasės kursą pats buvo išėjęs dirbdamas valsčiuje. Kitą vasarą išmoko penktos klasės kursą ir 1920 m. rudenį išlaikė egzaminus į šeštą klasę. Mokydamasis gimnazijoje dalyvavo ateitininkų veikloje. Tuo metu vyko kovos su lenkais.

1920

1920 m. rudenį, su būriu bendraklasių, savanoriu išvyko į Karo mokyklą Kaune. Lapkričio 15 d. buvo paskirtas 1-osios kuopos 3-iojo būrio kariūnu.

1921-12-14

1921 m. gruodžio 14 d. baigiant mokyklą Juozui Vitkui suteiktas puskarininkio laipsnis, o po trijų dienų – ir jaunesniojo leitenanto.

1921-12-18

Kariuomenės vadovybės įsakymu Nr. 1921 m. gruodžio 18 d. J. Vitkus paskirtas į 4-ąjį pėstininkų pulką, kuris tuo metu kovojo su lenkais Širvintų-Giedraičių bare.

1922

Pulke buvo paskirtas 2-osios kuopos jaunesniuoju karininku, juo dirbo visus 1922 m. Karininkai turintys karo mokyklos baigimo pažymėjimus, bet prieš tai nebaigę gimnazijos kurso, privalėjo baigti gimnaziją ir išlaikyti papildomą lietuvių kalbos egzaminą pagal Krašo apsaugos ministerijos nustatytas programas. Mokytis privalėjo po tarnybos, o egzaminus laikyti per atostogas. 1922 m. spalio 28 d. Telšių gimnazijoje J.Vitkus eksternu išlaikė šeštos klasės egzaminus.

1923 m. vasaris-gegužė

1923 m. vasarį paskirtas 2-osios kuopos vadu. Nusistovėjus taikai 1923 m. balandžio pabaigoje pulką perkėlė į Panevėžį. Gegužės pabaigoje paskirtas pulko iždininku (komandos viršininko teisėmis). Pulko vakaruose susipažino su jaunomis mokytojomis ir su būsimąja žmona Genovaite Grybauskaite.

1924

Lietuvos kariuomenės vadovybė marė, kad paskubomis apmokytus karininkus reikia mokyti papildomai, todėl 1924 m. lapkričio 10 d. J.Vitkus buvo komandiruotas į Kauną, į Aukštesniuosius dvimečius karo technikos kursus, statybos skyrių. Mokėsi stropiai, kursus baigė įvertinimu: „Gerai”.

1926

1926 m. baigiant kursus J.Vitkus pakeltas vyresniuoju leitenantu, tuo metu Genovaitei dažnai rašė atvirukus ir laiškus, juose pasakojo apie mokslą. Tų pačių metų spalio 30 d. po kursų grąžintas į ankstesnį pėstininkų pulką 1-osios kuopos vyresniuoju karininku. Po dviejų mėnesių perkeltas į Technikos pulko Kaune (Šančiuose) mokomąją kuopą jaunesniuoju karininku.

1927 m. balandis-birželis

1927 m. balandį, gavęs trijų dienų atostogas, Juozas išvyko į Panevėžį pasipiršti Genovaitei. Netrukus Panevėžyje surengė vestuves (1927 m. birželio 5 d.). Vestuvių pietūs buvo kuklūs. Dalyvavo tik artimieji, jaunųjų mamos, abiejų jauniausieji broliai, artimiausi draugai. Povestuvinių atostogų abu atvažiavo į Kauną.

1927 m. rugsėjis-spalis

1927 m. rugsėjo 1 d. paskirtas 1-osios pionierių kuopos vyresniuoju karininku (kuopos vado teisėmis), o nuo spalio 3 d. papildomai skiriamas bataliono (pulko) teismo nariu ir jaunesniųjų karininkų garbės teismo pirmininko pavaduotoju.

1928 m. vasaris

1928 m. vasrio 8 d. paskirtas eiti bataliono vado adjutanto pareigas. Lietuvos nepriklausomybės 10 metų jubiliejaus proga apdrovanotas Lietuvos nepriklausomybės medaliu. Kariuomenės vadovybė numatė J.Vitkų siųsti į užsienį.

1928 m. kovas

1928 m. kovo 12 d. šeima susilaukė pirmojo sūnaus – Vitolio. Po 14 dienų Vitoliui galvoje iškilo šunvotė. Gydytojas ją išspaudė ir pabarstė kseroformo milteliais. Žaizda užsitraukė, tačiau, matyt, pūlių liko ir jie užkrėtė kraują. Vitolis mirė išgyvenęs 16 dienų. Palaidotas Šančių kapinėse. Mirtis sukrėtė jauną šeimą, buvo labai skaudu dėl gydytoojo aplaidumo ar neišmanymo. Vis dėlto Vitkams buvo lemta auginti

1928 m. rugsėjis-gruodis

1928 m. pradžioje J.Vitkus priima pasiūlymą mokytis Belgijos karo mokyklos inžinerijos skuriuje. Sausio mėnesį jis išlaiko Švietimo ministerijos komisijos nustatytus aukštesniosios mokyklos kurso su sustiprintu matematikos ir gamtos mokslų dėstymu egzaminus, papildomai mokosi prancūzų kalbos. Numačius komandiruoti į užsienį mokslams, 1928 m. rugsėjį Vitkus perkeltas iš pionierių bataliono į Karo mokslų valdybą, kuri jam skyrė stipendiją stojamųjų egzaminų laikotarpiui. Rugsėjo 17-19 d. Vitkus išvyko į Briuselį laikyti matematikos ir prancūzų literatūros egzaminų. Poros mėnesių pasirengimui nepakako. Gruodžio 3 d. Karo mokslo valdybos viršininkui rašė: „Pranešu Tamstai, kad š.m. gruodžio 1 d. laikiau Inž. karo mokyklon stojamuosius egzaminus. Egzaminai nepasisekė. Nežiūrint į mano padėtas įtemptas pastangas, nesuspėjau pakankamai pasiruošt iš taip plačios programos, nes

1929

1929 m. liepos pabaigoje Vitkų vėl komandiravo į Belgijos karo mokyklą, per šį laiką jis įtemptai rengėsi egzaminams. 1928 m. rugsėjį išlaikė stojamuosius egzaminus, nuomojo butą 39 rue Leys, Bruxelles. Nuolat rašė Genovaitei.

1930

1930 m. balandį, gavęs savaitę atostogų, J.Vitkus trumpam sugrįžo į Kauną pasiimti būtiniausių daiktų ir aplankyti padidėjusios šeimos (metų pradžije gimė sūnus Vytautas). Daugiausiai pastangų Juozas Vitkus dėjo paruošiant žmoną ir naujagimį kelionei į Belgiją. Liepos pabaigoje žmona Genovaitė su pusės metų sūnumi Vytautu atvyko į pas vyrą.

1932

1932 m. rugpjūtį, po mokomųjų ekskursijų ir karinių manevrų visa šeima parvažiavo į Lietuvą atostogų, o rugsėjo pabaigoje, grįždami į Briuselį, pasiėmė ir močiutę Brigitą. Nuo to laiko močiutė iki pat mirties gyveno kartu su Genovaitės šeima, išskyrus (1948-1956 m.), kai ji buvo pasilikusi Lietuvoje, o Genovaitė su šeima išvežta į Sibirą.

1934

Bestudijuojant J.Vitkui suteikė kapitono laipsnį. 1934 m. liepos 18 d. jis išlaikė baigiamuosius karo vadovybės mokyklos egzaminus. Tuoj po egzaminų J.Vitkus šeimą išvyko į Lietuvą, o stažuotę ir dviejų mėnesių manevrus atliko Belgijos kariuomenės Namuro inžineriniame pulke ir Beverlo poligone. Baigdamas studijas J.Vitkus su žmona aplankė Paryžių. 1934 m. lapkritį J.Vitkus pradėjo tarnybą Šančiuose, pionierių batalione, technikos skyriaus viršininku, bataliono vado pavaduotoju.

1936

1936 m. vasario 16 d. J.Vitkus apdovanotas Gedimimo ordino palydo garbės ženklu. 1936 m. kovo-rugsėjo mėnesiais pakartotinai stažavosi Belgijoje. Lankėsi karinėse dirbtuvėse, pramonės įmonėse. 1936-1937 m. buvo išrinktas bataliono karininkų taupomosios-skolinamosios kasos pirmininku, nuo 1936 m. gruodžio 31 d. – žemesniųjų karininkų garbės teismo nariu.

1937

1937 m. vasario mėn. paskirtas konkursinių egzaminų komisijos, turinčios atrinkti kandidatus į užsienio mokyklas, nariu. Tų metų birželį dalyvavo dideliuose kariuomenės manevruose Gaižiūnuose. Nuo 1937 m. lapkričio įpareigotas dėstyti Pirmojo Lietuvos prezidento karo mokykloje specialybės dalykus: pionierių taktiką II ir III kursų inžinerinio būrio pionierių skyriaus kariūnams ir inžinerijos dalykus II ir III kurso bendroo skyriaus kariūnams bei aspirantams. Numatyta darbo apimtis – 355 valandos per mokslo metus.

1938-1939

1938 m. birželio 24 d. Nepriklausomybės 20-mečio proga, J.Vitkus apdovanotas Šaulių žvaigžde. 1938 m. pabaigoje J.Vitkus perkeltas dirbti į karo mokyklą etatiniu lektoriumi – kariūnams dėstyti karo inžinerijos dalykus. am suteiktas pulkininko leitenanto laipsnis. Šeimai paskirtas butas Karo mokyklos teritorijoje Panemunėje. 1938 m. Vitkai nusipirko žemės sklypą su mažu nameliu Panemunėje, Plento g. 1. Iki šiol ten gyvena šeima. 1938 m. pabaigoje ir 1939 m. pradžioje, jau dirbdamas karo mokykloje, J. Vitkus parašė du straipsnius. Pirmasis – „Inžinerių tarnyba kariuomenėje” – išspausdintas 1939 m. „Karde” (Nr.4). Jame Vitkus nagriėo inžinierių darbo tarnybos organizavimą, tobulinimą ir atlyginimų klausimus. Antrasis straipsnis paskelbtas tų pat metų „Karde” (Nr.14), vadinosi „Krašto priešlėktuvinė apsauga ir karių šeimos”. Jame nagrinėjo apsaugą nuo lėktuvų, taip pat slėptuvių krašto gyventojams ir karių šeimoms statybos ir organizavimo klausimus. Kartu su kitais redagavo leidinį „Karo technikos dalių dvidešimtmetis 1919-1939”, kuris išleistas 1940 m. pradžioje; buvo „Mūsų žinyno” redakcijos bendradarbis. Be to, rašė karo inžinerijos pionierių klausimais „Karye” ir „Trimite”

1940

1940 m. birželio 15 d. Sovietų Sąunga įvedė kariuomenę į Lietuvą. Iki birželio įvykių J.Vitkus dirbo Karo mokykloje dėstytou lektoriumi, o paskutiniais mėnesiais iki jos uždarymo – ir mokyklos vado pavaduotoju. Naujoji „valdžia” buvusią Lietuvos kariuomenę stengėsi išformuoti: keitė kariuomenės dalių vadus, pamašu jungė prie Raudonosios armijos. 1940 m. rugsėjo 15 d. buvusi lietuviška karo mokykla panaikinta, dalis prijungta prie 29-ojo pėstininkų korpuso ir perkelta į Vilnių. J.Vitkus persikelia į Vilnių, gauna rusišką uniformą ir pagal sovietų statutą pakeistą papulkininkio laipsnį.

1941

1941 m. birželį J.Vitkus tarnavo Pabradės-Švenčionėlių poligone. Čia juos užklupo netikėtai prasidėjęs karas: Vokietija užpuolė Rusiją. Karo mokykla gavo įsakymą trauktis į Rusijos gilumą. Traukiantis iš Pabradės, vieno vokiečių lėktuvų antskrydžio metu J.Vitkus su plk. Karoliu Dabulevičiumi atsiskyrė nuo ešelono. Pavojui prėjus, jiedu liko pasislėpę rugių lauke, o ešelonas, nesulaukęs grįžtančiųjų nuvažiavo. Apyaušriu, nusiplėšę nuo uniformų raudonarmiečių ženklus, laimyingai pėsti grįžo į Vilnių. Lietuvoje buco prasidėjęs sukilimas, paskelbta, kad atkurta nepriklausomybė. Gyventojai palankiai sutiko vokiečių kariuomenę. Nuo 1941 m. rugpjūčio Vitkus dirba Vilniaus miesto savivaldybės butų ir nekilnojamojo turto skyriaus viršininku. Tarnyboje rupinosi namų apsauga ir remontu. Kadangi karo metu statybinių medžiagų gaudavo mažai, tai tvarkydavo stogus, lopydavo, kad pastatai negestų. Gruodį į Vilnių persikrausto visa šeima.

1942-1943

Vokiečių okupacijos metais J.Vitkus atidžiai skaitė spaudą, klausėsi radijo žinių, sekė pasaulio nuotaukas ir tikėjo galingųjų politikų žodžiais, jų skelbiamais pareiškimais. 1942 m. gegužę Kaune lietuvių katalikiškas jaunimas būrėsi į Lietuvių frontą, aktyviausią antinacinės veiklos grandį. Ši organizacija rengėsi ginkluotai kovai dėl Lietuvos nepriklausomybės ir sukūrė karinį skyrių „Kęstutis”. Aktyviu Vilniaus „Kęstučio” štabo nariu ir vadovu buvo ir J.Vitkus. 1942 m. rudenį J.Vitkus dėstė Lietuvos laisvės armijos (LLA) organizuotoje pogrindinėje Karo mokykloje studentams pogrindininkams karo inžinerijos disciplinas. Čia dirbo iki 1944 m. pavasario. 1942 m. rudenį su Vitkumi susitikęs Edmundas Arbas Arbačiauskas prisiminimuose rašė, kad slaptuose posėdžiuose buvo aptariami veiklos planai: pasipriešinimas naciams, būtinybė išsaugoti Lietuvos jaunimą nuo vokiečių karinės prievolės, įmonėse suorganizuoti patikimus apsaugos būrius, rinktį ginklų atsargas ir t.t. 1943 m. balandį lietuvių konferencijos metu slapta nuo vokiečių buvo įsteigtas VLIK’as. J.Vitkus dalyvavo Lietuvoių fronto krikščionių demokratų įsteigtoje „Kęstučio” organizacijoje, kuri svarstė, kaip turėtų veikti lietuvių pasipriešinimas tiek hitlerininkų, tiek raudonosios okupacijos sąlygomis. Paskutinėmis okupacijos dienomis, 1944 m. pavasarį Juozas Vitkus dažnai nenakvodavo namie, vengdamas vokiečių gestapo arešto.

1944

1944 m. vasario 16 d. karinių išsivadavimo pajėgų Vilniaus apygardos vado gen. Motiejaus Pečiulionio nurodymu Vilniaus burmistras Karolis Dabulevičius išleidžia slaptą įsakymą, kuriuo plk. ltn. Juozas Vitkus paskiriamas vienu iš Vilniaus apygardos išlaisvinimo karinių pajėgų vadu. 1944 m. gegužės pabaigoje J.Vitkus žmoną ir vaikus parveža į Panemunę, pats lieka dirbti Vilniuje, tačiau neilgai.

1945

1945 m. balandį, per Velykas J.Vitkus išbuvo su šeima tris dienas. Liepos mėnesį namiškiai gavo jo laišką, iš kurio suprato, kad Kabelių girininkijoje jis nebedirba. „Mano brangiausioji Genute, brangieji vaikučiai ir močiute, rašau Jums, brangieji, iš savo vasarvietės, ramiųjų Dzūkijos miškų, ir siunčiu širdingiausius ir karščiausius Jums linkėjimus. Be galo visų jūsų išsiilgau, bet, deja, negaliu parvažiuoti, nes mano ypatingos tarnybinės pareigos neleidžia. Net ir laišką sunku Jums parašyti, o adreso net neįmanoma nurodyti, nes dažniausiai aš kelionėje, o poilsio kaip ir neturiu”.

1945-1946

Pulkininkas Juozas Vitkus pasirenka Kazimieraičio slapyvardį ir įsitraukia į aktyvią pasipriešinimo kovą Dzūkijos miškuose. Jis yra vienas iš nedaugelio aukščiausio rango Lietuvos kariuomenės karininkų, okupacijos metais pasitraukusių į mišką. Juozas Vitkus savo karininko patirtį pritaiko organizuojant partizaninę kovą. Išleidžia pirmuosius įsakymus, numato judėjimo struktūrą, apdovanojimų už nuopelnus tvarką, daug dėmesio skiria etikai ir moralei. Netrukus susipažįsta su Adolfu Ramanausku-Vanagu,

1946

1946 m. sausio 2 d. NKGB Lietuvos 1-ojo skyriaus viršininkas pulkininkas Aleksejus Zeniakinas ir pulkininkas Ilja Počkajus sudarė ypatingai slaptą agentūrinį-operatyvinį planą Kazimieraičiui sugauti. Tam planui pritarė NKGB komisaras generolas majoras Dmitrijus Jefimovas. Plane buvo numatyta užverbuoti seklius iš buvusių Lietuvos karininkų Kazimieraičio ryšiams Vilniuje atskleisti. Šeimai sekti į Kauną išsiųstas maršrutinis agentas Kalvis, asmeniškai pažinojęs Kazimieraitį ir jo žmoną. NKVD sužinojo, kad Vilniuje mokosi vienas Kazimieraičio sūnus. Žinioms surinkti paskyrė agentus. Planai nuolat atnaujinami. Šnipinėjimo veiklai