Žuvusiųjų paieškos Leipalingyje pradėtos 1991 metais. Pamenu, buvo saulėtos balandžio pabaigos dienos, kai gausus būrys entuziastų, vadovaujami tuometinės Kultūros paveldo inspekcijos Alytaus apygardos vyriausiojo inspektoriaus Henriko Rimkaus, pradėjo tyrinėjimus buvusio Leipalingio „stribyno“ (NKGB pastato, jų naudoto 1944-1956 m.) kieme ir Seiros upės šlaito viršuje. Tyrinėjimuose dalyvavo ir du Juozo Vitkaus-Kazimieraičio sūnūs – Vytautas ir Algirdas.
Tuomet aš dar nieko nebuvau girdėjęs apie Kazimieraitį ir apskritai apie partizaninį karą.
Senelis jau buvo kažką pasakojęs, savo partizanavimo metų fragmentus. Taigi, per šiuos kasinėjimus sužinojau, kad Kazimieraitis buvo partizanų vadas ir po žūties turėjo būti atvežtas į Leipalingį.
Šiame pastate veikė „stribynas”.
„Stribyno“ kieme buvo iškastos penkios perkasos ir išvalytas šulinys. Šulinyje nieko nerasta, bet perkasose surasti septynių žmonių palaikai. Vienas jų buvo visai kūdikis, gal metukų ar daugiau. Net ir ant kaulų buvo išlikę kankinimų ir patyčių žymės – daugybė lūžių, suskaldytos kaukolės, kulkų paliktos žymės ir pačios kulkos, įstrigę kūnuose, dabar gulėjo tarp šonkaulių. Kai kurių kojos surištos vielomis, tempiant iki duobių. Užkasimo gylis minimalus, kartais vos užžerta, tik kad nesimatytų. Kieme buvo ir gausu radinių, ne tik prie kūnų, bet ir kitur, patvoriuose. Pamenu net kelias rankines granatas, gausybę įvairaus kalibro šovinių, vokišką batą, šautuvo SVT dėtuvę su šoviniais.
„Stribyno” kiemas Leipalingyje
Pavyko patekti ir į rūsį, kur pokario kovų metais veikė NKGB areštinė. Nustebino sienos, išsaugoję čia kalintų žmonių parašus. Ir staiga nustėrau, skaitydamas patį pirmąjį parašą: „Jonas Savickas“. Širdis pradėjo plakti stipriau – juk tai mano močiutės brolio, slapyvardžiu Žvirblis, parašas! O juk žinojome, kad jis žuvo bunkeryje, netgi vėliau surastoje agentūrinėje byloje, operacijos ataskaitoje rašoma, kad „banditas buvo nukautas“. Ir štai, tokia mįslė ir staigmena.
Nedelsdamas pranešiau močiutei, kad radome kažką svarbaus. Ši atskubėjo, nusileido į rūsį. Parodžiau parašą. Pamačiau, kaip jai linksta kojos. Sekundę pagalvojau, kad gal be reikalo ją taip šokiravau, reikėjo paruošti, nedaryti tokios staigmenos…
Paminklinis akmuo Leipalingyje
„Dieve, Dieve, ką jis iškentėjo…“ – su ašaromis akyse kalbėjo močiutė, pirštais liesdama brolio parašą sienoje. Dar tada atvyko liudininkas, gal Žibūda, bet tikrai negaliu prisiminti, kalėjęs toje areštinėje. Jis parodė, kur buvo užkastas Kazimieraitis. Liudijo, kad jis pats dalyvavo atkasant, nes enkevedistams reikėjo atpažinti kūną, gal nufotografuoti. Sakė, kad po to vėl užkasė toje pačioje duobėje. Deja, jo nurodytoje vietoje nieko nerasta. Buvo didelis nusivylimas.
Šlaituose, vokiečių per karą iškastuose apkasuose ir blindažuose – dar daugiau kaip dvidešimt kūnų. Vienas ant kito, bet kaip sumesti duobėse, užžerti žemėmis, išniekinti…
Palaikus ištyrė ir aprašė antropologas Rimantas Jankauskas ir archeologas Vytautas Urbanavičius, o Henrikas Rimkus sudarė schemą. Jų kūnus priglaudė auksinis Dzūkijos smėlis Leipalingio kapinėse, po iškilmingų laidotuvių tų pačių metų vasarą. Iškilo juodo akmens kryžius ir į stelas įrėžtos pavardės. Tik dalis jų. Tų, kurie tuo metu buvo žinomi, kaip žuvę Leipalingio apylinkėse ir atvežti čia. Dabar jau žinoma, kad tas sąrašas kur kas ilgesnis.
Praėjus aštuoniolikai metų man į rankas pateko „Laisvės kovų archyvas“ Nr. 17 (1996 m.). Štai kiek metų reikėjo, kad pagaliau susipažinčiau su tyrinėjimų medžiaga. Į akis krito palaikų Nr. 16 antropologinis aprašymas, kuriame minimas asmuo, 35-45 m amžiaus, 163-166 cm ūgio, su skeveldriniais dešinio šlaunikaulio lūžiais. O juk ši duobė buvo vos per kelis metrus nuo tos, kurioje bandyti ieškoti Kazimieraičio palaikai.
Parengiau medžiagą su prielaidomis ir Laimos Žukauskaitės iniciatyva pavyko suorganizuoti pranešimą Leipalingio dvare – muziejuje. 2019 m. liepos 8 d. atvyko solidi publika iš LGGRTC – Gintautas Vėlius, Dalius Žygelis, Rimantas Zagreckas ir Eugenijus Peikštenis. Turėjau tikslą tik pateikti įžvalgas ir pabandyti sudominti didelę tokių paieškų patirtį turinčius tyrinėtojus. Ir tai pavyko. Darbų imtasi tuojau pat.
Pirmiausia nuvykta pas buvusį mokytoją Bronislovą Misevičių. Vyras gana detaliai papasakojo apie tuomet buvusią NKGB pastato aplinką, ten buvusias vokiečių statytas tvoras ir neišlikusį ūkinį pastatą.
Buvo sudarytas ir pradėjo darbą „Palaikų perkėlimo, laidojimo vietos įamžinimo arba įamžinimo“ laikinoji komisija, pirmininkaujama Leipalingio seniūno Antano Krancevičiaus, narių – sekretorės Lijanos Kubilienės ir visuomenės atstovų ir specialistų: Laimos Žukauskaitės, Angelės Priekulienės, Dalios Lungevičienės, Stasės Malokviejienės, Lietuvos kariuomenės viršilos Ernesto Kuckailio ir jau minėtų LGGRTC atstovų. Priimti sprendimai dėl 1991 m. palaidotų palaikų ekshumavimo ir tolimesnio ištyrimo.
Dera paminėti, kad per tuos metus gerokai išplėstos palaikų ištyrimo galimybės, atsiradus naujoms DNR ištyrimo technologijoms. Atsirado georadarai, kurių pagalba galima aptikti požemines anomalijas, nekasant šurfų. Istorikas Rimantas Zagreckas sudarė išsamų atvežtųjų į Leipalingį žuvusių partizanų ir rėmėjų sąrašą, o Laima Žukauskaitė ėmėsi ieškoti jų giminių. Tai milžiniškas ir daug kantrybės reikalaujantis darbas.
2019 metais birželio 25 d. atkasti brolišką kapą talkino Lietuvos kariuomenės LDK Birutės mechanizuoto pėstininkų bataliono kariai.
Atvyko ir Justina Kozakaitė, tyrusi Adolfo Ramanausko-Vanago palaikus. Darbai vyko labai sparčiai. Palaikai buvo tvarkingai sudėti į polietileninius maišus, maišuose radome ir numerius. Viskas atrodė tiesiog puiku ir teikė daug vilčių. Atvyko ir Kazimieraičio artimieji – sūnūs Rimgaudas ir Liudas Vitkai, vaikaičiai Kastytis Vitkus, Rūta Kinderienė, Jūratė Rudzinskienė, provaikaitė Marija Tirlikienė.
Atrodė, kad vos kelios savaitės ir mes jau turėsime atsakymą. Deja, iš pirmo žvilgsnio atrodžiusi paprasta misija virto ne tokia jau paprasta.
Niekas geriau apie iššūkius tiriant palaikus nepapasakotų už pačią Justiną Kozakaitę. Pakalbinau ją ir esu be galo dėkingas už išsamius atsakymus:
Kokį įspūdį paliko ekshumavimas Leipalingyje?
Toji karšta birželio diena dėliojasi iš atmintyje likusių nuotrupų. Viskas įvyko be galo greitai, o tokį susikaupimą jau senokai pamenu – tad tą dieną, jos darbus ir svarbiausias akimirkas man primena nuotraukos. Kadangi tikslas buvo vienas, t. y. tinkamai atlikti darbą ir nepraleisti net mažiausių detalių, galinčių tapti esminėmis, žvilgsnis nuolatos buvo įremtas į kapo duobę.
Neturime pamiršti, ekshumacija vyko veikiančiose miestelio kapinėse. Visus prie sienos rėmė laikas, nenoras trikdyti ir trukdyti lankančių savo artimųjų kapus bei noras nepritraukti daugiau smalsuolių nei jų tuo metu reikėjo. Nepaisant skubios ekshumacijos visas darbas buvo atliktas laikantis visų taisyklių ir standartų, taigi, tinkamai atitverta teritorija, fiksuojami ryškėjantys karstų kontūrai ir žmonių griaučiai.
Tenka pripažinti, kad prieš ekshumaciją būta keletą nuogąstavimų. Surinkti duomenys liudijo vienintelį faktą – 1991 metais laidojimo metu visi partizanų palaikai buvo sudėti į karstus. Tačiau tai neatsakė į vienintelį ir turbūt svarbiausią klausimą: ar kiekvieno asmens palaikai laidojant atskirti įdedant juos į maišelį ar dėžutę, ar griaučiai tiesiog sudėti greta? Lengviau atsikvėpėme ėmus ryškėti atskirų maišų su griaučiais kontūrams. Nemeluosiu, tai sutaupė be galo daug laiko saugiai ekshumuojant kūnus ir juos tinkamai transportuojant į Vilniaus universiteto Medicinos fakultetą tolimesniems tyrimams.
Su kokiais iššūkiais susidūrėte tiriant palaikus?
Asmeniškai pats didžiausias iššūkis, su kuriuo ir dabar kantriai „kovoju“, atskirti griaučių dalis, nepriklausančius vienam ar kitam asmeniui. Pripažinkim, po atgautos Nepriklausomybės savarankiškos (savavališkos?) ekshumacijos (tikslesnė sąvoka būtų „iškasimai“) vyko be profesionalios priežiūros ir pagalbos. Tikėtis, kad tokiais atvejais bus išvengta klaidų būtų naivu: susimaišo kelių asmenų kaulai, ne viskas yra iškasama. Neabejoju, į tuometinius darbus įdėta daug širdies. Tačiau mano įsitikinimu net ir patys kilniausi ketinimai turi būti lydimi profesionalaus darbo. Kaip ir minėjau Leipalingio atveju, didžiajai daliai partizanų palaikų priskirti jiems nepriklausantys kaulai, pavyzdžiui, plaštakos ar net kojų. O bėda nemėgsta vaikščioti viena. Nemažai tokių kaulų-priklydėlių buvo su aiškiais mirtinais sužalojimais, tuomet reikia ieškoti asmens su trūkstama galūne. Skamba makabriškai? Bet šie tyrimo elementai be galo svarbūs identifikuojant asmenį ar rekonstruojant jo/jos mirties aplinkybes. Kai kam tai yra menka detalė, kai kam – esminis elementas atpasakojantis konkretaus asmens gyvenimą ar paskutiniąsias jo akimirkas.
Tyrimai dar tęsiasi. Nuo ekshumacijos, įvykusios 2019 m. birželio mėnesį, iki šios akimirkos nepraėjo nei metai. Suprantu, kad daugelis nekantriai laukia pirmųjų rezultatų, tačiau tokių darbų negalime skubinti, juolab ateityje laukia nemažai specialių tyrimų. Todėl leiskime visam šiam įdirbiui gražiai sugulti savose lentynėlėse. Bet nuoširdžiai tikiu – Leipalingyje ekshumuoti laisvės kovotojai, šiuo metu su prisegtais bevardžiais žetonais, greitai atgaus iš jų pavogtus ir ilgai slėptus vardus, pavardes ir savo gyvenimo istorijas.
Ernestas Kuckailis, tyrinėdamas Kazimieraičio žūties aplinkybes, leidosi į ne vieną ekspediciją Žaliamiškyje ir aplink. Artimiausiu metu pasirodys daugiau jo tekstų šia tema.