2021 m. gruodžio 10 d. buvo minimos 120-osios Lietuvos kariuomenės pulkininko, partizanų vado Juozo Vitkaus-Kazimieraičio gimimo metinės. Naudodamiesi Vitkų šeimos archyve išlikusiais laiškais ir dokumentais, archyvų duomenimis, bendražygių prisiminimais, interviu iš šio straipsnio bendraautorės A. Zalanskaitės dokumentinio filmo, J. Vitkaus sūnaus preciziškai surinkta ir knygoje „Pulkininkas Kazimieraitis“ publikuota medžiaga, pristatome straipsnį apie Juozo Vitkaus gyvenimo ir kovos kelią.
Išsiskyrimo nuojautos
1944 m. gegužę Vilniuje darėsi nebesaugu, artėjo frontas, todėl siekdamas apsaugoti vaikus ir žmoną, Juozas Vitkus šeimą pervežė į Kauną, į Panemunę. Pats tuo metu dar liko dirbti Vilniuje, tačiau nebeilgai. Frontui artėjant prie Vilniaus, visas civilinis darbas nutrūko. Daug kas traukėsi į Vakarus. 1944 m. liepos 12 d. J. Vitkus atsisveikindamas su pasitraukti nusprendusiu savo broliu Valerijonu tepasakė: „Aš iš savo žemės nė žingsnio, toks mano nusistatymas, tik šeima man kelia rūpesčio.“
Tiesą sakant, į saugumo akiratį karininkas J. Vitkus pateko dar 1941-aisiais. 1944-aisiais NKVD jau turėjo pakankamai daug informacijos apie aktyvius Lietuvos kariuomenės karininkus. Grėsmė ir įtampa augo. J. Vitkaus namuose Vilniuje ne kartą lankėsi sovietų pareigūnai, nuolat jo ieškojo, bet nerado. 1944 m. rugpjūtį jis gyveno Panemunėje. Juozas Vitkus nujautė, kad juo domimasi, kad artėja tas momentas, kuomet reikės išsiskirti su artimaisiais, todėl tas buvimas kartu, bendrai atliekami ūkio darbai, buvo tarsi tam tikras atsisveikinimo mostas.