Minint 120-ąsias Pasipriešinimo kovų pradininko, Pietų Lietuvos partizanų vado Juozo Vitkaus-Kazimieraičio gimimo metines, LRT.lt dalinasi išskirtiniais Juozo Jakavonio-Tigro prisiminimais apie vadą Kazimieraitį.
Ant stalo, tarsi priekaištas, gulėjo šaukimas į sovietų armiją.
Keturiasdešimt ketvirtųjų vasarą sovietai kaimuose ieškojo vokiečių ir jiems talkinusių. Užeidavo į kaimus, ką geresnio rasdavo, pasiimdavo sau. Ir pas mus buvo užėję, pasiėmė lašinius, druską, kurios mama labai gailėjo, tėvelio pakinktus ir siuvinėtomis gėlėmis dekoruotą lanką arkliui. Ieškojo ir manęs, bet nerado. Sugrįžęs ir radęs verkiančią, išsigandusią mamą norėjau juos vytis, bet būtų buvę blogiau.
Pamatę, kaip naujieji „šeimininkai“ elgiasi kaimuose, gyventojai turėjo progos įsitikinti, kas jų laukia raudonųjų okupantų būriuose. Niekas nenorėjo girdėti nei apie paskelbtą mobilizaciją, nei eiti tarnauti priešui. Todėl padirbinėjo dokumentus, kad amžius būtų arba jaunesnis (iki 18 m.), arba vyresnis (55 ir daugiau). Dauguma vyrų slapstėsi.
Reikėjo apsispręsti: prisitaikyti prie pasikeitusių aplinkybių, ar vienytis ir kovoti dėl nepriklausomos Lietuvos, parodyti visam pasauliui, kad mes nepamiršome Atlantos chartijos pažadų, kad Baltijos šalių valstybingumas bus atkurtas.
Miško diplomas
Buvau ir likau paprastas ūkininko sūnus. Taip jau susiklostė, kad baigiau tik keturis pradinės mokyklos skyrius. Vėliau šiek tiek mokiausi vakarinėje mokykloje. Bet tikrai baigiau miško puskarininkių mokyklą.
Būtent keturiasdešimt ketvirtųjų vasarą slapta veikė įvairios pogrindžio mokyklėlės. Sekmadienį susirinkdavom į Mišias, po jų turėdavom paskaitas. Šventas Mišias laikydavo toks kunigas Celiešius, paskaitas vesdavo generolas Daukantas. Mus auklėjo patriotiškai, pakeldavo dvasią. Pamenu, kunigo Celiešiaus žodžius: „Statykite kryžius. Nes tik kryžiai bylos, kad čia mes, katalikai, lietuviai gyvenom“. Ir nors iš mūsų kaimo keturi ūkininkai buvo ištremti, namai išdraskyti, kryžiai liko ir kai kurie dar šiandien byloja, kad čia gyveno kovingi žmonės, tikri patriotai.
Generolas Daukantas 1944 m. vasarą mane ir dar dešimt mūsų kaimo vyrukų prisaikdino. Tapome Lietuvos laisvės armijos kovotojais. Ypatingai aktyvus LLA štabas veikė Alytuje.
Artėjo 1944 m. Kūčios. Žiūriu, nuo Merkinės pusės dūmai siekia debesis. Bet degė ne Merkinė, o Klepočiai ir gretimi kaimai, kurie nuo mūsų nutolę per 24 kilometrus. Tada mamos pusbrolis Albertas Mikalonis, atbėgęs iš Klepočių kaimo, verkdamas pasakojo, kad visus šaudo ir degina. Mama jam patarė pasilikti pas mus.
Atsimenu, iš miško išėjo koks šimtas vyrų, kai kurie buvo pažįstami. Kas turėjo šautuvą, kas granatą. Visi kalbėjomės, kad reikia nepasiduoti, kitaip mus, kaip avis iššaudys. Su jais persikėliau per Merkį. Miškais nuėjome į Norulių kaimo vienkiemį ir ten pernakvojom. Ryte mums pranešė, kad rusai jau atėjo į kaimą. Mes skubėjome sunaikinti pėdsakus, kur nakvojome. Nors ėjome taikydami į vieną pėdą, mūsų buvo per daug, kad judėtume nepastebėti. Prašvitus rusai pamatė mūsų pėdsakus, bet pulti tokio didelio būrio vyrų nesiryžo ir patys pabėgo į Merkinę.
Sovietai griebėsi kitos taktikos. Užpuola kaimą, paima vieną kitą vyrą, pradeda mušti, kankinti ir klausinėja, ką jis matęs, ką žinąs. Tarp tokių suimtųjų pasitaikydavo ir nekantrių, kurie neištverdavo mušimo ir papasakodavo, pas ką lankosi partizanai.
Artėjo 1945 metų pavasaris. Iš rusų kariuomenės į mūsų kaimą parbėgo keli giminaičiai, jie pasakojo, kas vyksta, kur kariaujama. Tie vyrai mus išmokė šaudyti, davė šautuvą, penkis šovinius ir granatą. Kadangi didelėmis grupėmis buvo sunku maitintis, nutarėme slapstytis netoli savo namų. Be to, tuo metu neturėjome gero vado.
Pulkininkas Juozas Vitkus 1944 m. žiemą jau veikė mūsų kraštuose. Kabelių girininkijoje jis dirbo buhalteriu. Nors šiandien sunku tiksliai pasakyti, kas lėmė, jog jis atsikėlė į Dzūkiją, bet man atrodo, kad tai gali būti susiję su jo veikla Vilniuje, slaptoje antinacinėje Kęstučio organizacijoje ir ten užsimezgusiais ryšiais. Mat dalis kęstutiečių vėliau Alytuje jungėsi prie Lietuvos laisvės armijos. Vienas tokių buvo ir generolas Daukantas.
Pirmasis susitikimas
Aš labai gerai prisimenu savo pirmąjį susitikimą su Kazimieraičiu. Jį pas mane atlydėjo Puvočių kaimo gyventojas Alfonsas Barysas, kuris žinojo, kad slapstausi nuo enkavedistų. Mano užduotis buvo perkelti Kazimieraitį per Merkį. Kazimieraitis pasikalbėjo su mano tėveliu, kurio prašymu pakviečiau jau besislapstantį partizaną Juozą Volungevičių-Siaubą.
Kai parėjau su J. Volungevičiumi, Kazimieraitis mums pasakė, kad norėtų pagyventi Lankininkų kaime, pas Praną Kuliešių, buvusį Nepriklausomybės laikų viršaitį. Slėptuvę Kazimieraičiui mes iškasėme miške, maždaug už 300 metrų nuo namų. Buvom keturiese – aš, Tigras, Juozas Volungevičius-Siaubas, Vladas Kvaraciejus-Gaigalas ir šeimininko sūnus Vytautas. Mes jau žinojom, kad Vitkus – labai aukšto rango Lietuvos kariuomenės karininkas. Kazimieraitis šiame bunkeryje gyveno nuo 1945 m. gegužės iki gruodžio 14 d. su pertraukomis.
Kadangi Kazimieraitis manimi pasitikėjo, tapau jo ryšininku. Atsimenu, vieną kartą jis manęs klausė apie Kulikauską-Daktarą, kuris Kazimieraičiui prisistatė kaip vyresnysis leitenantas.
– Juozuk, kai aš užkalbinu Daktarą, jis tuojau nukrypsta nuo karinių temų. Man atrodo, kad jis gal iš viso karo mokslų nebaigęs.
Nuojauta Vitkaus neapgavo. Kulikauskas veikė su Markuliu ir pridarė labai daug nuostolių partizanams.
Kaip ryšininkas buvau atsakingas už pažintį su Vanagu. Vanagas kaip tik tuo metu ieškojo, kur mūsų kraštuose apsistoti. Aš nesakiau, kad naujame bunkeryje jau gyvena srities vadas Kazimieraitis. Sužinojęs Vanagas liepė būtinai ją užmaskuoti ir akylai saugoti, kad niekas nesužinotų.
Praėjo maždaug mėnuo ir Vanagas atėjo susipažinti. Jis tuo metu jau vadovavo keliems partizanų būriams. Vėliau Vanagas iš naujo šešiolika mūsų prisaikdino, buvome nebe Laisvės armijos kovotojai, o tikri Lietuvos partizanai.
Kasdieniai išbandymai
Kazimieraičio paprasti vyrai neatpažindavo. Jis rengdavosi tik civiliais drabužiais, niekada nevilkėjo uniformos, su savimi visad turėjo brauningo pistoletą. Buvo atvejis, kai Kuliešių šeimą apiplėšė Merkinės stribai, bet grįžtančius į Merkinę tuos stribus, netoli bunkerio, kur gyveno Kazimieraitis ir raštvedys Liudas Mulerskas-Naras, užpuolė partizanai. Kazimieraitis vos nežuvo nuo vieno partizano, kuris jo nepažinęs pamanė, kad čia stribas. Gerai, kad laiku atbėgome ir atpažinome. Trumpai aptarėme, ką darome toliau. Kazimieraitis, Taugirdas, Naras ir aš surinkome bunkeryje dar likusius daiktus ir bunkerį gerai užmaskavome. Reikėjo iš čia dingti, nes galėjo greitai prisistatyti enkavedistai. Mišku pasiekėme Merkį, tą vietą, kur į Merkį įteka Skroblaus upelis. Persikėlėme valtimi per Merkį ir nuėjome Rudnelės link. Atsisveikinome su Kazimieraičiu ir Naru miške, nes nenorėjome žinoti jų slaptavietės.
Prie Skroblaus Kazimieraitis gyveno 1945-ųjų gruodį. 1946 m. sausį Vitkus persikraustė pas mane, į Kasčiūnų kaimą, kur vadavietę įrengėm dar vasarą. Iš tiesų, vadavietė buvo įrengta prie tvarto. Antrasis bunkeris buvo įrengtas gyventi miške, o trečią mažą slėptuvėlę įrengėme prie pat Merkio upės. Į ją buvo galima įeiti tik brendant Merkiu.
Bunkerius, kurių nebenaudodavom, stengdavomės užkasti, kad neišduotume vietos, net jei ten niekas negyvena. Nes dažnai aplink nenaudojamus bunkerius būdavo ir naudojamų. Atsimenu, užkasėm Vanago „Birutės“ bunkerį ir už 200 metrų, palei kelią, kur varydavo gyvulius, iškasėm kitą. Vėliau Vanagas paprašė dar vieno bunkerio, arčiau Merkinės, prie vandens. Netoliese slapstėsi ir Kazimieraitis.
Kazimieraitis Kasčiūnuose
Šiandien jau galiu apie tai kalbėti. Vadavietę prie Merkio, Kasčiūnuose, numatėm artėjant keturiasdešimt penktųjų žiemai. Tuo metu ėjo gandas, kad sovietai pagal pėdas vieną bunkerį atsekė, žuvo partizanai, todėl daugiau dėmesio skyrėm konspiracijai.
Mano tėveliai, Karolina ir Julius Jakavoniai, laikė gyvulius, kiemas nuolat būdavo išvaikščiotas, tūkstančiai pėdų. Pagalvojom, kad parėjus partizanams, dingtų pėdsakai. Nužiūrėjom vietą šalia kluono, ten dar ir daug tėvelio rakandų buvo. Iškasti nebuvo sunku, smėlis, nebuvo labai apaugę. Vieną dieną kasėm, kitą dieną užbaigėm. Bunkerį užmaskavom 20 cm. velėna. Sulindus partizanams maskuodavau smėliuku, šiaudais, buities rakandais.
Šitam bunkeryje gyveno Adolfas Ramanauskas-Vanagas, Vincas Ivanauskas-Gegutis, Bronius Čeplikas-Strazdas ir Juozas Vitkus-Kazimieraitis.
Vadas labai daug dirbo. Užsidėjęs ausines klausydavo radijo žinių iš Hamburgo ar Londono. Kadangi Kazimieraitis mokėjo prancūzų, vokiečių kalbas, viską išklausydavo per radijo aparatą, užrašydavo ir duodavo Vanagui mašinėle perrašyti. Kasčiūnų vadavietėje pradėtas leisti „Laisvės varpas“. Laikraštį vietoje ir daugindavom. Iki 1000 egzempliorių laikraštėlio pavykdavo išplatinti.
Bunkerio prie Rudnelės išdavystė Kazimieraičiui buvo skaudi ne tik dėl draugo Bijūno mirties. Jo žiemos vadavietėje buvo net 15 matricų laikraštėlio spausdinimui, kitų daiktų, kurių labai reikėjo. Kazimieraitis manęs prašė nueiti ir atsargiai patikrinti, gal to bunkerio enkavedistai vis tik nerado.
Kartu nuėjom iki Rudnelės kaimo. Turėjom ten vieną patikimą moterėlę.
Kazimieraitis sako:
– Eisiu toliau aš, Juozai.
– Ne, Tamsta Vade, jei Jūs žūsit, nukentės visi partizanai, jei aš… kova tęsis.
Bet moterėlė mus perspėjo, kad kaimas pilnas enkavedistų, todėl mes apsisukom ir grįžom atgal. Tik vėliau išsiaiškinom, kad tas bunkeris prie Skroblaus buvo atrastas, netoli sovietai rado ir Dzūkų grupės štabo dienoraštį.
Jau nugyvenau garbingą gyvenimą, mano amžius leidžia daryti tam tikras išvadas. Svarbiausia Kazimieraičio taisyklė buvo nuolat rinkti informaciją ir viską užrašyti. Jis liepė visiems vesti kovos užrašus. Kad ateities kartos žinotų apie mūsų pastangas dėl Lietuvos nepriklausomybės.
Yra išlikęs Dzūkų grupės štabo dienoraštis. Tokius dienoraščius vėliau vedė ir kiti vadai. Daugelis vyrų rašė atsiminimus, dalis jų jau atrasta ir publikuota. Kazimieraitis pats viską užsirašinėjo į knygelę. Jo žūties protokoluose yra parašyta, kad švarko kišenėje rasta užrašų knygelė su prancūziškais įrašais. Greičiausiai sovietams reikėjo labai pasistengti, kad iššifruotų, kas ten parašyta.
Tvirtas kaip ąžuolas
Kazimieraičio charakterį gerai atspindi ši istorija. Lapkričio mėnesį ant Merkio jau ėjo ledai. Perkėliau Kazimieraitį per upę, sakau: „Tamsta Vade, Jūs eikit į bunkerį, aš dar valtį turiu sutvarkyti“. Jis nuėjo. Kol aš traukiau valtį, žiūriu, ant ledo lyties plaukia maldaknygė, pagriebiau ją, nusinešiau į bunkerį ir padaviau ją Vanagui. Po šiai dienai turiu išsaugojęs.
Su vyrais svarstėm, kame čia reikalas, gal kas iš valties išvirto, gal nuskendo, kas galėjo atsitikti? Kaip tik į bunkerį sugrįžo Gegutis.
– Tamsta Vade, leiskit jums pranešti, kad netoli Mardasavo žuvo keturi partizanai, jų tarpe – Švalkus (mokytojas Šerkšnas), II-ojo bataliono vadas
Kazimieraitis šaltakraujiškai atsistojo:
– Visiems stot, dabar pasimelsim už žuvusius.
Besimeldžiant matau, kad Vanagas tiesiog sprogsta iš pykčio, akies nervas trūkčioja.
Sukalbėjus poterius Vanagas sako:
– Tamsta Vade, leiskit užpulti Merkinę, atkeršyti už draugus, už visus žuvusius partizanus ir parodyti, kad mes ne iš kelmo spirti, kad už kiekvieną žuvusįjį jie gaus dvigubai.
Kazimieraitis prisėdo ir sako:
– Vyrai, nusiraminkit. Emocijos kare pražudys greičiau, nei priešo kulka. Reikia ramiai apgalvoti. Reikia neskubant planą sukurti. Jei pagaus isterija, žūsim visi.
Ta maldaknygė ant lyties turbūt buvo žuvusių partizanų. Juozas Vitkus, kaip vadas, buvo labai šalto proto. Vanagas toks karštesnio būdo.
Kazimieraitis nešiojo kariškus batus. Kadangi kariško bato pado vinys buvo mediniai, matyt, nuo nešiojimo ir drėgmės supuvo. Vieno bato padas nukrito.
– Juozuk, gal čia kur yra batsiuvys ir tu galėtum nunešti mano batus sutaisyti, – sako Kazimieraitis.
– Tamsta vade, gerai, kaime yra batsiuvys, nunešiu, pataisys. Aš jau imti batus ir nešti.
– Žinai, Juozuk, Tu nueik apsiavęs, nes klaus batsiuvys, kieno batus čia nešioji.
Taip ir buvo. Nuėjus pas batsiuvį jis klausė manęs, kas čia per batai. Tada atsakiau, kad tėvas iš Alytaus parvežė, pirko ant turgaus. Jeigu būčiau atnešęs, galėjo ir prastai baigtis, nes užverbuoti batsiuviai buvo gerai instruktuoti ir skyrė, kur kariški batai, o kur paprasti. Vitkus buvo labai geras konspiratorius. Karo mokykla savo padarė.
Kazimieraitį dabar man labai primena jo anūkas, kunigas jėzuitas Gintaras Vitkus. Labai draugiškas, šviesaus veido. Iš charakterio atrodo lėtas, bet toks nėra, kai kalba, matosi apgalvoja ką sako, moka pajuokauti. Kazimieraitis daug žmogiškos atjautos turėjo. Kadangi vyresnis, man kaip tėvas buvo. Pamokydavo, įvertindavo.
Gal šypseną dabar sukels, bet Vitkus buvo labai išvaizdus vyras. Jo veide atsispindėjo išmintis ir patirtis. Vis dėlto, jis vienas iš nedaugelio tokio aukšto rango karininkų miške. Baigęs mokslus užsienyje ir grįžęs tarnauti Lietuvoje. Jis visada būdavo apsikirpęs, niekada nenešiojo barzdos. Atrodė vyresnis, nei iš tiesų yra. Labai brandus buvo jo žvilgsnis.
Mes juo pasitikėjom. Jautėm, kad turi kariškos patirties ir matėsi iš jo darbų, kad žino, ką daro. Net ir Vanagas, kuris buvo labai darbštus, sakydavo: „Pailsėk bent truputį, atsipalaiduok“, o Vitkus atsakydavo: „Ech Jūs, jauni dar, rūpi ir pas mylimą žmoną nukeliauti, o darbai nelaukia, laikraštėlį reikia leisti, kovą organizuoti“.
Pamenu,Lankininkų kaime susirinko jaunimas iš aplinkinių kaimų, grojo armonika, šoko.
– Juozuk, eik ir tu, ar nesinori tau pasilinksminti, atsipalaiduoti, – sako man Kazimieraitis
– Tamsta vade, koks dar pasilinksminimas. Kokie dar šokiai. Muzika… Merkinėj guli draugas nušautas, stribų išniekintas.
Atsimenu, tarsi šiandien: jis atsikėlė, priėjo, pabučiavo į kaktą. Jam patiko pagarbi mano laikysena. Koks gali būti linksmumas gedulo metu.
Brangiausios pamokos
Kazimieraitis man įskiepijo katalikų tikėjimą. Kiekvieną dieną jis kalbėdavo litaniją, buvo pamaldus labai. Sako: „Juozeli, sukalbam litaniją“. Pats poteriavo iš atminties, be maldų knygelės, o man garsiai atsakinėti reikėdavo. Man tiek ta litanija į kraują įaugo, kad mintinai mokėjau. Jau vėliau, KGB rūsiuose Vilniuje, kai išvesdavo mirtininkus, kalbėdavau litaniją pats. Ir nuolat mintyse dėkodavau Kazimieraičiui, kad išmokė. Nes tą siaubą be maldos išgyventi būtų buvę per sunku. Vėliau kartu kalėjau su kunigu Šaukliu iš Ukmergės, kuris vis stebėdavosi, kaip aš mintinai moku melstis, o jis ne. Bet aš jau nepasakojau, kas mane išmokė.
Kita labai svarbi pamoka – labai gili meilė tėvynei. Tik būdamas su Kazimieraičiu aš supratau, kad meilė tėvynei yra apčiuopama ir pamatuojama. Jis labai daug dirbo dėl Lietuvos išlaisvinimo. Jis turėjo visko atsižadėti dėl labai aukšto tikslo – tėvynės laisvės.
Kai likdavom dviese, daug kalbėdavomės. Nors stengėmės vyriškai laikytis ir į emocijas nesileisti, jis labai dažnai minėjo žmoną. Jautėsi, kad yra labai mylimas ir pats be galo mylėjo savo Genutę. Pergyvendavo, kad vaikai maži, jai vienai sunku. Jį guodė tik tai, kad uošvienė, Genovaitės mama Brigita, padėdavo. Yra išlikę laiškų. Matosi, kad jis rašo su meile didžiausia. Vis teisinosi, kad reikia aukotis dėl tėvynės, nes jei pasiduos, bus dar blogiau.
Atsimenu, išsiruošė Kazimieraitis į Kauną trumpam. Reikalų tvarkyti, reikalingų daiktų susirinkti ir šeimos aplankyti. Pridėjom visokių kaimiškų gėrybių, lašinukų, nes labai pergyveno jisai, kad šeima badauja. Mano kaimynė Adelė, partizano Vlado Baranausko-Taugirdo mama, iki Alytaus arkliuku jį nuvežė, o nuo Alytaus jau savais kanalais turėjo iki Kauno nusigauti. Kai sugrįžo iš kelionės, pamenu, džiaugėsi, kad ne visai blogai šeimynai, burokėlių raudonų užderėję, šeima gali sriubos išsivirti. Norėjau sakyti: „Tamsta vade, nepernešu burokėlių“. Man jie su pasninku asocijuojasi. Bet pagalvojau, raudona – kančios, aukos ir bado spalva, geriau patylėsiu.
Dar viena jo pamoka apie maistą – kas paduota, tą ir valgyk. Ją ir savo anūkams vis pakartoju. Kaime virdavom paprastą pikliavotų ar ruginių miltų buzą, kartais, kai būdavo pieno, dar pabalindavom. Kazimieraitis ją visad taip godžiai valgydavo, su didžiausiu dėkingumu. O dabar jaunimas: ką mama beišvirtų neskanu. Tai vis pasakoju:
– Nešdavau pulkininkui nebaltintą buzą ir valgė jis ją kaip tortą.
Šalia mirties
Baisiausias įvykis, kurio niekada nepamiršiu, atsitiko keturiasdešimt šeštųjų pavasarį. Vadavietėje jie buvo keturiese: Kazimieraitis, Vanagas, Gegutis ir Strazdas. Kadangi aš buvau atsakingas už saugumą, tuo laiku išėjau į kitą kaimą truputį apsižvalgyti. Su savimi turėjau ginklą, žiūronus. Iš tolo pamačiau, kad enkavedistai daro kratas, laksto po namus. Kiek įmanoma greičiau parbėgau namo, perspėjau sesę, tėvus, pasakiau, kur būsiu. Informavau vyrus apie pavojų. Bunkerio angą užmaskavau dėže su smėliu ir pats nusileidau prie Merkio. Kad dingtų pėdsakai, dar įlipau į valtį, dar patrepsėjau, kad galvotų, jog irkluoju į kitą krantą, bet išlipau ir nubridau Merkiu iki mažojo bunkerėlio. Atsiguliau, nes ten nei sėdėti nei gulėti nebuvo galima. Užsitaisiau šautuvą, pasidėjau granatą ir laukiau. Laikas slinko kankinančiai lėtai, nežinojau, kas dedasi namuose: gal jau visą šeimą išvežė, o partizanai bunkeryje gal jau užduso nuo oro stokos, gal juos aptiko.
Pagaliau pamačiau raštelį, pakabintą ant medžio šakos. Tokį ženklą buvom sutarę su sese Vladislava. Išlindau iš bunkerio ir pasijutau lyg iš naujo užgimęs, apibėgau pamiškę – enkavedistų nėra. Tada pribėgau prie bunkerio, nuėmiau maskuotę – dėžę su smėliu, pamačiau pulkininką Kazimieraitį. Jau trūko deguonies ir jis buvo prislinkęs arčiau išėjimo angos. Padėjau jiems išlipti. Atsistoję vietoje, kur dabar kryžius, dėkojom Dievui, kad likom gyvi.
Vanago atsiminimuose yra išlikę: „Kai Tigras užmaskavo bunkerį, pasigirdo baisus bildesys. Atrodė, kad štikai į žemę sminga. Aš užsidegiau lempą, pasiėmiau sąsiuvinį ir pradėjau rašyti. Tuo metu pulkininkas Kazimieraitis pasirėmęs ant staliuko meldėsi, o partizanas Strazdas, pasiėmęs ginklus, apsirengė ir atsigulė ant gultų. Kokia gali būti kova, kai tu priešo nematai“.
Keliasdešimt enkavedistų durklais badė žemę aplink bunkerį, kuris buvo nuo jų už vieno ar dviejų metrų. Neaptiko… Gal maldos – Kazimieraičio bunkeryje, mano bobutės namuose – gal mano motinos ašaros išgelbėjo juos visus nuo mirties.
Gyvenimas bunkeriuose
Parinkti gerą vietą bunkeriui, išlaikyti slaptumą nebuvo labai paprasta. Bet apie daugelį jų stengdavomės net tiksliai nežinoti ir nesidomėti, kad jei priešas paimtų, neišduotume.
Vietų bunkeriams paieškos užtrukdavo. Svarbu, kad būtų netoli vandens, bet ne visiškai prie pat, kad pėdas būtų galima pradanginti. Jeigu aplink kokia sodyba – irgi gerai, nes gyventojai gali labiau padėti. Lengviau rūbus nusinešti išsidžiovinti, maisto gauti, patiems slapta už pečiaus sušilti. Jeigu koks keliukas pakeliui, lengviau maskuoti. Buvo tokių vietų mūsų krašte, kad dviejų kilometrų spinduliu net devynios slėptuvės įrengtos ir jomis turėdavau pasirūpinti, užtikrinti saugumą.
Šiandien jaunimas neįsivaizduoja, kaip įmanoma po žeme taip greitai bunkerį įrengti. Stengdavomės parinkti kokią įdubą. Kad mažiau gilinti reikėtų. Bunkeris dažniausiai būdavo trys metrai ant dviejų – apie šeši kvadratiniai metrai. Ir aukštis iki dviejų metrų. Reikdavo iškasti tokio dydžio duobę, sutvirtinti sienų kraštus, kad neslinktų, padaryti stogą ir viską užmaskuoti. Samanomis, vietos landšafto augalija.
Bunkeriuose partizanai leisdavo dienas. Jeigu aplink ramu, anga vasaros laiku būdavo atidaryta, kad oro daugiau būtų ir vėdintųsi. Jeigu enkavedistai artindavosi prie kaimo, mes atpažindavom jau iš šunų lojimo, kad priešas. Šunys kažkaip iš kvapo atpažindavo ruskius. Jeigu pavojus, vyrai sulįsdavo, greitai užsimaskuodavo. Mokėmės konspiracijos kiekvieną dieną.
Rutina atrodė labai paprastai. Ryte apsitvarkydavo. Aš, įsitikinęs, kad saugu, nunešdavau valgyti, kokie rūbai išdžiovinti būdavo. Iš bunkerio keliaudavom į susitikimus. Partizanų apdovanojimai būdavo. Ką pagirdavo Vanagas, ką apibardavo dėl to, kad tvarkos nesilaiko. Aišku, didieji žygiai ir užduotys vykdavo naktimis. Keliaudavo vyrai pas palaikančius žmones, rinkdavo informaciją. Kaip sakoma, kol priešas miega, lietuvis aria.
Iš bunkerio Kasčiūnuose Kazimieraitis iškeliavo 1946 m. kovo pabaigoje. Tiesa sakant, ir konspiracijos tikslais viename bunkeryje ilgai apsistoti buvo pavojinga. Tos dienos kartu su Vanagu ir Kazimieraičiu man yra pati brangiausia patirtis. Mes niekada neabejojom, kad mums pavyks.
Likimas
Sužinoję, kad žuvo Kazimieraitis mes verkėm. Nors nenorėjom patikėti, iš karto pakeitėm slapstymosi vietą. Po kelių dienų mano namuose Kasčiūnuose enkavedistai jau darė kratą, už pečiaus ir manęs ieškojo.
Keturiasdešimt šeštųjų žiemą mane suėmė, tardė KGB rūsiuose Vilniuje, kankino, nuteisė karo tribunolas ir išvežė į Kolymos lagerius. Atbuvus bausmę, nuo 1953 metų buvau tremtyje Krasnojarsko krašte. Dievo apvaizdos dėka likau gyvas, 1959 metais sugrįžome į Lietuvą. Kasčiūnų kaime, prie Merkio 1998 m. atstatėme bunkerį.
Kasdien nueinu prie bunkerio, pasikalbu su jais visais. Pasižiūriu į nuotraukas. Man atrodo, kad jų dvasios čia ir niekur jie niekur neiškeliavę, gyvena tarp nuotraukų ir visų prisiminimų. Ir man teks numirti, tada susitiksim visi, kaip dvasios.
Man atrodo, kad ne veltui kovojom. Nors ir žuvo mūsų vyrų daugybė. Mes parodėm pasauliui, kad mūsų tauta karinga ir valinga. Ačiū Dievui, ta kova nenuėjo veltui ir šiandien partizanų svajonė išsipildė. Gyvename laisvoje Lietuvoje.