Šių metų gruodžio 10-ąją minėjome Pietų Lietuvos partizanų vado Juozo Vitkaus Kazimieraičio 100-ąsias gimimo metines.
Nežino, kur užkastas
Nepriklausomos Lietuvos karo inžinierius pulkininkas Juozas Vitkus, turėjęs partizano slapyvardį „Kazimieraitis”, per neilgą savo partizanavimo laikotarpį sugebėjo atlikti svarbius organizacinius darbus. Buvo sudaryta mokomoji kuopa pagal Kazimieraičio programą „Partizanų taktika ir vadovavimas”, paremtą mokslu ir žiniomis, gautomis Briuselio karo akademijoje, kurią J.Vitkus baigė. 1946 m. buvo sujungtos visos Pietų Lietuvos partizanų pajėgos bei įkurtas Pietų Lietuvos partizanų štabas, kurio vadu išrinktas Kazimieraitis. Jis atsisakė emigracijos su šeima į užsienį, pasirinkdamas kovotojo kelią, po Dzūkijos miškus braidė, pasirišęs virvėmis išskaptuotas kalades ir vyžas, nes batų neturėjo… Atsisveikindamas su savo broliu Valerijonu, kuris emigravo į užsienį, tarė: „Aš iš savo žemės nė žingsnio, toks mano nusistatymas. Tik šeima kelia man rūpestį, penki vaikai ir žmona, laukianti kūdikio”. Pasak Leipalingio gyventojų, tuometinių paauglių, po žūties J.Vitkaus-Kazimieraičio kūnas ir Dievas buvo išniekintas nuimant nuo jo kaklo rožinį ir užmetant jį ant lytinių organų. Krauju pasruvęs kūnas buvo numestas Leipalingio bažnyčios šventoriuje. Vėliau jis dingo, ir šeima iki šiolei nežino, kur jis užkastas. Kazimieraičiui žuvus, sovietinė valdžia atkeršijo J.Vitkaus šeimai, ištremdama smulkutę mokytoją, 6-ių nepilnamečių vaikų motiną, į Sibiro Irkutsko krašto Usoljės rajoną sunkiems miško darbams. Jiems nuolat buvo primenama, kad į Sibirą atvežti visam gyvenimui. Savo mažamečiams Genovaitė Vitkienė pasakodavo apie jų tėvelio gebėjimą groti smuiku, apie tai, kaip jis rinko senovės lietuvių karžygių dainas.
Mylimoji kaip angelas
Gyvendamas Briuselyje, kur prancūzų kalba studijavo karo inžinerijos mokslus, J.Vitkus savo mylimai žmonai kiekvieną savaitę parašydavo po keletą laiškų. Ištrauka parašyto žmonai, besilaukiančiai kūdikio, 1928 10 27 d.: „Mano brangioji ir mano meile, mano meile, mano Genutė vienu momentu turėjo tikro angelo vaizdą ir taip gražaus, kuris turbūt per visą amžių iš mano akių neišnyks. Tai buvo, kada aš atėjau Tavęs aplankyti po pietų dar prieš gimdymą…Tu atrodei tada tokia graži, mažutė su melsvai fioletiniu baltu chalatu ir veidu… Veidu angelo, spindinčiu begaline nekaltybe, skausmu ir meile. Tavo ašaros buvo briliantai, kurie dar labiau puošė Tavo veidelį ir taip jau spindantį kokiais tai ypatingai gražiais spinduliais. Tavo ašaros ir Tavo veido švytėjimas sukėlė manyje kažkokį maloniai skaudų jausmą. Įsitikinęs, kad moteris tada atgimsta visa nekaltybe, kaip kad pirmą krikšto dieną. Aš jaučiausi taip keistai, kad bijojau prie Tavęs net prisiliesti. Kad tavo skaistumo, tavo nekaltybės nesutepti ir kartu širdis plyšo matant Tavo ašaras. Tavo briliantus, kuriais turbūt ir buvo išperkamos viso pasaulio kaltės, kad atgimti nekaltybėje ir atnešti pasauliui ir mylimiems žmonėms dar vieną nekaltybės pilną sutvėrimą ir nešti skaisčios, šventos meilės spindulius pasauliui”.
Testamentas 6-iems vaikams
Šeimoje surinkti ir saugomi beveik visi laiškai, kuriuos rašė mylintis vyras savo žmonai, iš laiškų dvelkia meilė ir savo vaikams: sūnums Vytautui, Rimgaudui, Algimantui, Kastyčiui, Liudui, dukrelei Jūratei. Po vyro žūties likusi našlė savo šeimai – vaikams, marčioms, anūkams skleidė meilę, pasiaukojimą, ramybę, kilnumą, gėrį.
Pulkininkas leitenantas J.Vitkus-Kazimieraitis norėjo, kad jo vaikai išaugtų sąžiningais ir darbščiais žmonėmis. Jis prasitarė, jog nenorėtų, kad jo vaikai iškart turėtų gerą materialų gyvenimą, bet per vargus patys siektų mokslų. Šis lemtingas testamentas išsipildė visiems 6-iems jo vaikams. Jie įvykdė ir tėvo priesaką būti sąžiningais, dorais, mylėti artimą, savo šeimą, Dievą ir Lietuvą. Ne tik vaikai, bet ir anūkai. Vienas iš jų Gintaras Vitkus, įgijęs medicinos gydytojo specialybę, po kelerių metų pasirinko kunigystę, teigdamas, kad žmogui neužtenka vien savo kūno sveikata rūpintis, bet šiandien Lietuvai reikia atstatyti suluošintą dvasinę būseną. Vėliau G.Vitkus įstojo į jėzuitų ordiną.
Įsigilinęs į Juozo ir Genovaitės Vitkų šeimos gyvenimą, įsitikini, jog tai kažkokios antgamtinės jėgos veikimas, Apvaizdos planai, kurie žmonėms sunkiai suprantami.
Publikuota 2001 m. gruodžio 14 d. Druskonyje.