Prieš 60 metų, 1946 m. liepos 2 d., žuvo Lietuvos kariuomenės pulkininkas, Pietų Lietuvos partizanų vadas Juozas Vitkus-Kazimieraitis.
Juozas Vitkus gimė 1901 m. gruodžio 10 d. Mažeikių apskrityje, Tirkšlių valsčiuje, Ketūnų kaime. Tirkšliuose baigė pradžios mokyklą. Vėliau mokėsi Mažeikių prekybos mokykloje, Telšių gimnazijoje, o 1920 m. įstojo į Kauno karo mokyklą. Nuo tada jo gyvenimas siejosi su kariuomene. 1921 m. paskirtas į veikiančią Lietuvos kariuomenę dalyvavo Nepriklausomybės kovose. 1924–1926 metais mokėsi Kauno Aukštųjų Karo technikos kursų Statybos skyriuje. 1929–1934 metais gavęs Lietuvos Karo valdybos švietimo skyriaus stipendiją studijavo Briuselio karo akademijoje, ją baigęs įgijo karo inžinieriaus specialybę. Grįžęs toliau tarnavo Kauno inžinerijos batalione, nuo 1938-ųjų, gavęs pulkininko leitenanto laipsnį, dėstė Karo mokykloje inžineriją, bendradarbiavo „Kardo“, „Kario“, „Mūsų žinyno“ žurnaluose ir kt. Buvo apdovanotas Lietuvos nepriklausomybės medaliu, Gedimino 3-iojo laipsnio ordinu, Šaulių žvaigžde. Iki 1940 m. rudens J. Vitkus dirbo Karo mokykloje, po to buvo perkeltas į Vilnių. Karo pradžioje J. Vitkus pasitraukė iš Raudonosios armijos. Vokiečių okupacijos metais dirbo inžinieriumi, buvo Lietuvių fronto Vilniaus štabo narys. Kūrė LF karinę organizaciją „Kęstutis“, pogrindinėje karo mokykloje Lietuvos Laisvės Armijos nariams dėstė karo inžinerijos disciplinas.
Sovietams antrą kartą okupavus Lietuvą, J. Vitkus pasitraukė į Dzūkiją ir įsidarbino Kabelių girininkijoje buhalteriu. 1945 m. gegužės mėn., dar gyvendamas legaliai, įkūrė Dzūkų grupės partizanų štabą, parengė pirmus direktyvinius dokumentus. Į mišką pasitraukė 1945 m. birželį. Kūrė organizacines struktūras, prijungė prie Dzūkų grupės Merkinės batalioną, suformavo Merkio rinktinę. Parengė svarbius partizanų judėjimo dokumentus, karo lauko teismo ir partizanų apdovanojimo nuostatus bei kt. Kazimieraitis taip pat išleido įsakymą dėl partizanų kovų istorijos rašymo, be to, pats J. Vitkus rašė Dzūkų grupės štabo dienoraštį, kuriame stengėsi tiksliai fiksuoti visus reikšmingesnius įvykius. Jo iniciatyva 1945 m. buvo pradėtas leisti „Laisvės varpo“ laikraštis. Daug keliavo po partizanų junginius, atkūrė ryšius su LLA vadais Vilniuje ir Žemaitijoje. 1945 m. lapkričio 18 d. įkūrė „A“ apygardą, o 1945 m. gruodžio 31 d. išleido įsakymą dėl savarankiškos Dzūkų rinktinės įsijungimo į šią apygardą. 1946 m. balandžio mėn., susitikęs su Tauro apygardos vadu Zigmu Drunga, suformavo vieningą partizanų sritį ir buvo išrinktas Pietų Lietuvos partizanų srities vadu. 1946 m. balandžio 23 d. pasirašė Lietuvos partizanų deklaraciją, skelbiančią pagrindinius Lietuvos valstybingumo atkūrimo principus.
Kazimieraitis turėjo didžiulę įtaką partizanams, nes buvo išsižadėjęs asmeniškos gerovės, be galo atsidavęs sąjūdžio reikalams, nepaprastai darbštus, sąžiningas, teisingas, kantrus ir giliai tikintis žmogus. Aplinkiniai jį gerbė už kuklumą ir draugiškumą. Tačiau, kaip ir daugelio kitų, jo likimas buvo tragiškas. 1946 m. vasarą sovietinis saugumas sužinojo galimą Pietų Lietuvos partizanų štabo buvimo vietą ir pradėjo didelius siautimus bei miškų šukavimus. Liepos 2 d. J. Vitkus Žaliamiškyje, netoli Liškiavos (Lazdijų aps.), susidūrė su NKVD kariuomene ir buvo sunkiai sužeistas. Čekistų vežamas į Leipalingį po kelių valandų mirė. Jo kūnas buvo numestas turgaus aikštėje. Kur palaidotas – iki šiol nežinoma, nors spėjama, kad buvo užkastas įgulos štabo kieme. Stalinistinė valdžia, keršydama Juozo Vitkaus šeimai, jo našlę su penkiais vaikais 1948 m. gegužės 22 d. ištrėmė į Sibirą (Irkutsko sritį). Kaip savo prisiminimuose rašė kitas žymus partizanų vadas Adolfas Ramanauskas-Vanagas: „Kazimieraičiui žuvus, sąjūdis neteko vieno iš aukščiausiųjų vadų, be galo atsidavusio savo Tėvynei. <…> Keliaudamas po dalinius, aš visuomet partizanams kaip pavyzdį kėliau Kazimieraičio asmenybę: žmogų, kuris visas savo dvasines ir fizines jėgas paskyrė Lietuvos išlaisvinimo kovai; karininką, kuris iki paskutinio atodūsio tesėjo duotąją priesaiką; kovotoją, kuris pelnytai buvo ir yra laikomas partizano idealu. Per savo partizaninės veiklos laikotarpį jis įgijo meilę ir pagarbą visų partizanų ir jų vadų ne tik kaip aukštesnysis vadas, bet ir kaip vyresnysis brolis“.
Kaip pasakojo partizanas Juozas Petraška-Lapaitis, Kazimieraitis žuvo visiškai atsitiktinai ir ten nebuvo jokios išdavystės. Tuo metu Žaliamiškio bunkeryje vidury dienos buvo keturi partizanai – Lietuvos kariuomenės majoras Sergijus Staniškis-Litas, atsargos leitenantas Antanas Kulikauskas-Daktaras, pulkininkas Juozas Vitkus-Kazimieraitis ir dar vienas. Kulikauskas su Staniškiu kažko susiginčijo ir Kazimieraitis pasiūlė kitam kovotojui išlipti iš bunkerio pakvėpuoti tyru oru. Pasak J. Petraškos, jis apskritai niekuomet nekeldavo balso ir klausytis ginčų Kazimieraičiui tikrai buvo sunku. Jie dviese išlipo, paėėjo iki netoliese buvusios miško pelkės, susėdo ant kelmų ir gana garsiai šnekėjosi. Tiesiog čekistai tuo metu krėtė mišką ir išgirdo jų pokalbį. Abu partizanai buvo ginkluoti tik pistoletais ir abu greitai žuvo, likusieji bunkeryje tuo metu nenukentėjo ir pati slėptuvė nebuvo surasta. Įdomu tai, kad čekistai toli gražu ne iš karto sužinojo, ką jie nukovė. Jie dar stebėjosi, kad toks senas žmogus išėjo į mišką…. Dabar bunkerio vietoje išlikusi tik duobė.
1947 m. rugsėjo 25 d. Dainavos apygardos vadų sąskrydyje J. Vitkaus suformuota Merkio rinktinė buvo pavadinta Partizano Kazimieraičio vardu. 1949 m. vasario 16 d. J. Vitkui suteiktas Laisvės Kovotojo Karžygio vardas, kartu jis apdovanotas Laisvės Kovos Kryžiumi 1-ojo laipsnio su kardais. Na, o šiais laikais jis taip pat neliko užmirštas; Lietuvos Respublikos Prezidento 1997 m. lapkričio 20 d. dekretu Juozas Vitkus apdovanotas Vyčio Kryžiaus 1-ojo laipsnio ordinu.
Vienas iš pulkininko bendražygių savo atsiminimuose rašo: „Juozas Vitkus, ir taip jau atrodęs senesnio amžiaus, o jeigu dar būtų pasisendinęs, galėjo kaip pagyvenęs žmogus gyventi laisvai – nesislėpdamas nuo stribų ir enkavedistų. Jokios mobilizacijos jo nelietė. Panorėjęs galėjo būti smulkiu tarnautoju, amatininku, verslininku ar imtis kokios nors laisvos profesijos. Tuo labiau kad kadaise bandė įsidarbinti vargonininku Kabeliuose. Tačiau kažin kodėl ryžosi dirbti didelį slaptą darbą”.
Buvęs partizanas Antanas Suraučius-Tauras Kazimieraitį apibūdino taip: „Vos persimetėme keliais sakiniais, o jau supratau – nepaprastas tai žmogus. Didelį įspūdį jis man padarė: aukštas Lietuvos karininkas, inžinierius, baigęs užsieniuose generalinio štabo akademijas, gausios šeimos tėvas, kilimo žemaitis. Keista, bet charakterio buvo švelnaus, taikaus. Gražu žiūrėti, kaip auklėjo partizanus, atkalbinėjo vyrus nuo žiaurumų, kurių, sakė, mūsų mažai tautai nereikia. Kaip dabar prisimenu – verkdavo kiekvieno žuvusio partizano”. Deja, tokių karininkų pokario Lietuvoje buvo mažai, o aukštesnio laipsnio apskritai galima ant rankų pirštų suskaičiuoti.
Kita vertus, istoriografijoje rašoma, jog minėtame susidūrime Žaliamiškyje čekistai pulkininką J. Vitkų dar paėmė sužeistą, kankino, reikalaudami pasakyti savo pavardę, vardą ir slapyvardį. Tačiau, pasak liudininkų, vietoj žodžių iš burnos plūdo kraujas. NKVD bandė nustatyti jo asmenybę. Vietos gyventojai neišdavė. Dargi klaidino sakydami, esą čia koks grybautojas. Saugumiečiai iš pradžių patikėjo, nes partizanų vadas buvo apsirengęs paprastais civiliais drabužiais, kelias dienas nesiskutęs, todėl visai nepanašus į kariškį. Vėliau Kazimieraitį įmetė į sunkvežimį ir išsivežė. Kelyje į Leipalingį užmušė ir užkasė, manydami, jog užmuštasis yra eilinis partizanas. Tačiau, prabėgus keletui dienų, saugumiečiai pastebėjo prancūzišką kalendorėlį tarp Kazimieraičio asmeninių daiktų. Suprato – čia būta ne paprasto kaimiečio. Juk saugumas gerai žinojo, kad Juozas Vitkus-Kazimieraitis mokslus baigė Belgijoje, mokėjo prancūzų kalbą. Tada prasidėjo antroji J.Vitkaus palaikų atpažinimo akcija. Kazimieraičio palaikus atkasė, stropiai nuvalė purvą nuo drabužių, nuplovė veidą ir vėliau atpažino.
Dabar sudėtinga nustatyti, kiek Lietuvos kariuomenės karininkų dalyvavo pokario rezistencijoje. Ypač daug baltųjų dėmių iš pirmojo pasipriešinimo laikotarpio, t.y. 1944-1946 metų, nes ir pačių čekistų suvestinės buvo pildomos gana atmestinai, nekalbant jau apie įvairias klaidas, netikslumus ir t.t. Galima suminėti kelias Lietuvos karininkų, dalyvavusių ginkluotame pasipriešinime, pavardes: Tai vienintelis generolas Motiejus Pečiulionis, pulkininkas Juozas Vitkus, majorai Mykolas Drunga, Sergijus Staniškis, Jonas Semaška, kapitonai Jonas Žemaitis, Dominykas Jėčys, Jonas Čeponis, Izidorius Pucevičius, Leonas Taunys, Jonas Noreika, leitenantai Adolfas Ramanauskas, Antanas Baltūsis, Martynas Kliausius, Danielius Vaitelis ir kt. Žinoma, tai tik keletas žymesnių partizanų vadų. Iš viso, kaip žinia, laisvės kovose 1944-1954 m. žuvo apie 26 tūkstančiai partizanų, tačiau bet kokiu atveju karininkų šiame skaičiuje yra tik nedidelis nuošimtis.
Vis dėlto, dėl kokių priežasčių Lietuvos karininkai, kurie davė priesaiką valstybei, nebuvo itin aktyvūs pokario pasipriešinime?
Ko gero, negalime kategoriškai teigti, esą karininkija nebuvo aktyvi. Buvo iš tikrųjų pakankamai daug objektyvių priežasčių. Nepamirškime, kad jau 1940-1941 m. sovietų okupantai su daugeliu karininkų susidorojo fiziškai. Vien iki 1940 m. rugpjūčio pabaigos buvo suimtas 21 karininkas. Istorikas Jonas Dobrovolskas nurodo, kad nuo birželio 25 iki rugpjūčio 5 d. buvo suimti 84 karininkai. „Lietuvių enciklopedija“ pateikia kitus duomenis: per tą patį laikotarpį buvo suimta 271 karininkas, 33 puskarininkiai, 15 eilinių ir 4 civiliai tarnautojai lietuviai. Vertinti šiuos duomenis sudėtinga, tačiau neabejotina, kad abiem atvejais į suimtų karininkų skaičių buvo įskaitomi ir atsargos karininkai. 1940 m. birželio–liepos mėn. iš pareigų atleisti ir paleisti į atsargą arba paskirti į kitas pareigas beveik visi pulkų, rinktinių, atskirų batalionų vadai, valdybų viršininkai ir kiti svarbias pareigas turintys Lietuvos karininkai. 1940 m. rugpjūčio 30 d. sovietai paskelbė galutinį Lietuvos kariuomenės likvidavimo aktą. Jau ir taip gerokai sujaukta ir surusinta Lietuvos kariuomenė buvo likviduota, o vietoj jos atsirado gerokai mažesnės asmeninės sudėties Raudonosios armijos 29-asis šaulių teritorinis korpusas (vietoj buvusių 28 tūkst. kariškių liko tik 16,3 tūkst.). Daugelis Lietuvos karių, prasidėjus vokiečių-sovietų karui, dezertyravo, be to, buvo dalis perėjusių į vokiečių pusę ir ten kovėsi su bolševikais.
1941 metų rugpjūčio-rugsėjo mėnesiais į Norilsko lagerius buvo atvežta daugiau nei 400 Lietuvos kariuomenės karininkų (iš jų per 30 kareivių). Birželio 14-16 dienomis areštuotų karininkų buvo apie 350, areštuotų prasidėjus karui – 60-70; areštuotų aukštųjų karininkų, išsiųstų neva „pasitobulinti į Maskvą“, – keturiolika.
Matyt, tiek pat Lietuvos karininkų buvo kituose – Dudinkos, Igarkos, Lamos, Medvežij Ručej, Kalargono lageriuose. Vien Norilsko lageryje buvo sunaikinti 162 Lietuvos karininkai ir kareiviai. Dalies karininkų likimas nežinomas. Yra žinoma, kad 1947 metais Norilsko lageryje buvo likę gyvi dar apie 120 karininkų. Červenės žudynėse iš maždaug 5000 lietuvių kalinių, tarp kurių buvo nemažai kariškių, gyvų liko maždaug 200.
Nacių okupacijos laikotarpiu mūsų karininkija taip pat neišvengė nuostolių. Ypač ta karininkų dalis, kuri dalyvavo antinacinėje rezistencijoje. Itin svarbią vietą antinacinėje rezistencijoje užėmė karinė Kęstučio organizacija, kuri vėliau bandė mobilizuoti pajėgas ir antibolševikinei rezistencijai. 1943 m. „Kęstučio“ vyriausiajame štabe jau darbavosi tokie žinomi buvusios Lietuvos kariuomenės karininkai kaip generalinio štabo plk. Antanas Šova, vienas 1941 m. sukilimo organizatorių ir vadovų plk. Vėbra ir kiti.
Manoma, kad jau 1944 m. gegužės mėn. „Kęstučio“ organizacijoje buvo apie 10 tūkst. žmonių. „Kęstučio“ vyriausiasis štabas vadovavosi Lietuvių Fronto suformuluota būsimos nepriklausomos Lietuvos koncepcija, kuri numatė būtinybę vėl turėti savo kariuomenę. Štabo parengtuose planuose buvo numatyta suformuoti tris pėstininkų divizijas, kuriose būtų po tris pėstininkų pulkus, vienas artilerijos pulkas ir kitos tarnybos, analogiškos buvusios nepriklausomos Lietuvos kariuomenei. Štabe buvo suregistruota apie 6000 buvusių karininkų ir puskarininkių, kurie prireikus būtų mobilizuojami. 1944 m. gegužės pradžioje, dar prieš vokiečiams likviduojant Vietinę Rinktinę, Kaune plk. Vėbros bute gen. št. plk. ltn. J. Jankauskas sušaukė paskutinį „Kęstučio“ vyriausiojo štabo pasitarimą, kuriame, be jo ir J. Vėbros, dar dalyvavo jau minėtas plk. A. Šova ir gen. št. plk. ltn. N. Tautvilas. Buvo akivaizdu, jog rusai įžengs į Lietuvą ir nesustos prie sienos, kaip daugelis tuo metu manė, todėl svarstyta, kaip toliau elgtis „Kęstučio“ organizacijai. Nutarta atsižvelgiant į besikeičiančią politinę padėtį reorganizuoti organizaciją – pakeisti struktūrą ir veikti nedidelėmis 3–5 žmonių grupelėmis, paslėpti ginklus, nesivelti į kautynes su Raudonąja armija, paskelbus mobilizaciją, nepaklusti ir slapstytis, atsiradus išdavikams, juos griežtai bausti ir t.t.. Ir „Kęstučio“ organizacijos vadovai, ir daug kas Lietuvoje dar tikėjo, kad sovietai Lietuvoje ilgai neužsibus. Tuo metu niekas nežinojo, kad Jaltos konferencijoje Vakarų sąjungininkai Lietuvą jau faktiškai išdavė.
Iš esmės visi šie faktai rodo, kad pokario pasipriešinimui tų karininkų ne taip jau daug buvo likę. Tai įrodo vien paprasta aritmetika. Prieškariu turėjome maždaug 7 tūkstančius kadrinių karininkų, o po visų okupacijų bei represijų mažai kas beliko.
Kita vertus, nemaža dalis išlikusių Lietuvos karininkų pasitraukė su vokiečių kariuomene, o vėliau atsidūrė Vakaruose. Taip pat galima prisiminti ir generolo Povilo Plechavičiaus įkurtą Vietinę Rinktinę, kuri buvo išformuota vokiečių, o nemažai jos karininkų buvo nacių represuoti. O kiek jų žuvo Antrojo pasaulinio karo frontuose, kovojusių, beje, abiejose pusėse, taip pat 1941-ųjų birželio sukilimo metu? Todėl galima įžvelgti daugiau objektyvias priežastis, dėl kurių daugelis mūsų karininkų nedalyvavo pokario pasipriešinimo kovose.
Pokario ginkluotoje kovoje, ypač vėlesniais kovų metais, pati partizanų vadovybė suteikdavo partizanų karininkų laipsnius gabesniems arba labiau pasižymėjusiems kovotojams. Taip ir pokario ginkluotojų pajėgų vadams Jonui Žemaičiui-Vytautui bei Adolfui Ramanauskui-Vanagui buvo suteikti partizanų generolų laipsniai. Reikia pasakyti, kad net sovietų aukščiausia valdžia su tuo skaitėsi. Pavyzdžiui, jau gana plačiai žinoma istorija, kai 1953 m. suimtas Jonas Žemaitis buvo gabenamas į Maskvą pas Beriją tardymui. Eilinio kovotojo, žinoma, niekas ten nebūtų vežęs. Tačiau ne generolų ar pulkininkų laipsniai buvo svarbiausia. To paties Juozo Vitkaus-Kazimieraičio pavyzdys mums liudija, kad visi, kurie norėjo prisidėti prie laisvės kovų, tai galėjo padaryti ir tai padarė. Tiems Lietuvos karininkams ar eiliniams partizanams, kurie apsisprendė kovoti itin sunkiomis pogrindžio sąlygomis, negaliojo jokie mobilizaciniai planai ar kažkieno įsakymai. Visi jie patys sau davė tokius įsakymus ir su retomis išimtimis juos ištikimai vykdė.
Žinoma, nedidelis karininkų skaičius pokario rezistentų gretose atsiliepė ir partizaninės kovos taktikai. Tačiau šiuo atveju reikia pažvelgti į prieškario laikų karininkijos parengimą. Juk iki pat sovietų okupacijos 1940 metais mūsų karo mokykloje nebuvo mokoma partizaninės kovos taktikos. Už visa tai pirmaisiais pasipriešinimo metais teko brangiai mokėti, buvo patirta daug nereikalingų aukų ir t.t. Tik laikui bėgant ir siautėjant didžiuliams sovietinės kariuomenės daliniams, partizanų vadai suvokė, jog stoti į atviras kautynes ar atvirai atakuoti miesteliuose dislokuotas įgulas yra savižudybė ir buvo pagaliau pereita prie pasalų taktikos, kuri buvo daug veiksmingesnė ir, svarbiausia, ne tokia nuostolinga.
Suprantama, laikai pasikeitė, bet dabar, kaip matau, atsirado kita problema. Kartais tenka pabendrauti su dabartiniais kariūnais. Susidaro įspūdis, kad dabar aklai pasitikima NATO skydu ir į tokius mokslus, kaip partizaninė taktika, švelniai tariant, mojama ranka. Galima daug iš tų kariūnų išgirsti apie naujausias technologijas, amerikonų palydovus ar dar kokius technikos stebuklus. Bet vien Irako ar Čečėnijos karų pavyzdžiai rodo, kad ir šiais laikais partizaninė taktika yra veiksminga, ir jokie palydovai šios problemos neišsprendžia. Juk kiekviename kare svarbiausia yra kareivis, o tik po to – jo ginklas. Be to, tas kareivis turi būti motyvuotas, o šis ginklas kiekvienam priešui yra kur kas pavojingesnis nei pačios moderniausios karinės technologijos. Kalbant apie kai kuriuos dabartinius kariūnus, galima pasakyti, kad ne vienam iš jų pagrindinė motyvacija yra karjera. Valstybės interesas, jos istorija ar ateitis – tokiems yra antraeiliai ar visiškai nesvarbūs dalykai. Vėliau, galimas daiktas, tokie karjeristai mokys kitus savo kolegas, ir tai – užburtas ratas. Tiesą sakant, labai norėčiau šiuo klausimu klysti… Tik būtina suprasti, kad jokie NATO ar dar kiti skydai niekada neišgelbės nuo bet kurio galimo agresoriaus, jei patys tik spoksosime į dangų, ieškodami modernių amerikoniškų palydovų.
Pabaigai norėtume pacituoti partizanų vado Juozo Vitkaus-Kazimieraičio žodžius: „Visiems mums svarbu žinoti visiškai teisingą padėtį, nes tik tada galima padaryti teisingi sprendimai, kaip mes turime pasiruošti ateities kovoms, kaip mes geriau galėtume tiek patys save, tiek savo šeimas apsaugoti nuo galimų bolševikinių banditų siautėjimų. Išvada – mes turime visiškai ramiai priimti visus laikinus nepasisekimus ar nusivylimus, kurie turi mums dar labiau įkvėpti lietuviško užsispyrimo mūsų šventoje kovoje, pasitikint Apvaizdos gailestingumu ir teisingumu”.
Tekstas iš ciklo „Laisvės kryžkelės”. Publikuotas portale bernardinai.lt