„Tik į darbą greičiau, tik mylėkim karščiau, tik, vyrai, pajudinkim žemę“, – skelbia citata iš partizano Adolfo Ramanausko-Vanago užrašų. Jonas Vitkus-Kazimieraitis buvo vienas tokių vyrų, sugebėjusių pajudinti žemę. Tą jis padarė savo darbais, savo pasiaukojimu tėvynei. Labai svarbu, kad mūsų didvyrių atmintis būtų visokeriopai įamžinta – tiek gatvių ar mokyklų pavadinimais, tiek knygomis, tiek filmais, tiek, kas yra svarbiausia, mūsų kasdienybe.
Praeitis turi prabilti dabarčiai. Juolab tokia praeitis kaip partizanų kovos, savyje nešančios labai svarbias pamokas. Jono Vitkaus-Kazimieraičio ir jo bendražygių pavyzdys rodo, kad laisvė sužydi tik tvirtame įsipareigojime idealams, kad net pačiomis kritiškiausiomis akimirkomis iš mūsų niekas negali atimti laisvės apsispręsti, ar gyventi tiesoje, ar mele; ar pasiaukoti, ar susitaikyti. Partizanų kova yra laisvės triumfas priespaudos sąlygomis, pasiaukojimo vardan aukščiausių idealų pergalė prieš siekį aukoti žmones totalitarinės sistemos monstrui. Tikiuosi, kad šis Agnės Zalanskaitės filmas apkeliaus kuo daugiau Lietuvos miestelių ir ypač mokyklų, kad paskatintų jaunąją kartą susimąstyti, o ką gi šiandien mums čia reiškia patriotizmas, artimo meilė.