Sumaterialėjęs ir vartotojiškas tapo šiuolaikinis pasaulis. Jėga, klasta ir apgaulė tebėra pagrindiniai visuomenės gyvenimo principai. Atrodo, maža liko vertybių, mūsų tautą apleido moralės ir harmonijos dvasia. Dabartinėje kartoje įsivyravo konformistinė nuostata, o praradęs gelmę, žmonių asmeninis gyvenimas pakluso viešajai nuomonei. Eidami savo istorijos ir rytdienos link, iš pagarbos tėvų idealams ir asmeninio orumo privalome prabilti apie individualią ir tautinę savimonę, kuri yra asmenybės pagrindas, lemiantis esmingą gyvenimą. Tad nenumaldomai norisi pažvelgti į netolimą praeitį iš istorinių asmenybių perspektyvos, kai tikėjimas, sąžiningumas, ištikimybė duotam žodžiui buvo visuotinė norma, kai žmonės šventai tikėjo moralinėmis vertybėmis ir stipria dvasia.
Puikus pavyzdys – pulkininkas Juozas Vitkus–Kazimieraitis (1901-1946), tikras dvasios aristokratas, taurus ir išmintingas karininkas, ryžtingai prisiėmęs išskirtinę atsakomybę už visos tautos išsivadavimą, savo veikla ir pačiu gyvenimu rodęs tautiečiams kelią į tikrąją dvasinėmis vertybėmis grįstą Laisvę. Kartą davęs žodį Lietuvos valstybei – ištarnauti kariuomenėje trigubai ilgesnį laiką, nei laikotarpis, už kurį gavo valstybės stipendiją – karininkas šventai laikėsi duoto žodžio ir jam net į galvą neatėjo mintis, kad būtų galima pasielgti kitaip. Tėvynės meilė – tyras, idealistinis jausmas, vertęs Juozą Vitkų paaukoti nuoširdžią asmeninės gerovės auką savo Tautos labui. Tokia auka – milžiniškas nuostolis Lietuvai, bet kartu – ir didžiulis dvasinis tautos lobynas, padedąs jai ir šiandien išlikti pačia savimi.
Valstybingumą praradus
1940-aisiais, neįtikėtinos klastos, suktumo, smurto ir amoralumo metais, pulkininkas leitenantas Juozas Vitkus dirbo Pirmojo Lietuvos Prezidento Karo mokykloje Kaune, vėliau buvo perkeltas į Vilnių. Tačiau jau rugsėjį iš Kauno į Vilnių perkelta Karo mokykla buvo panaikinta, jos vietoje įsteigta sovietinė Vilniaus pėstininkų karo mokykla, kurioje daugumą sudarė atvykėliai iš Rusijos. Dėl politikų peripetijų ir nesugebėjimo išlaikyti Lietuvos Nepriklausomybę kariškiai prieš savo valią atsidūrė okupacinėje armijoje. Vitkus gavo sovietinę karinę uniformą ir sovietinį papulkininkio laipsnį. Šį laikotarpį skaudžiai išgyveno, jautė moralinę prievartą, kad Lietuvos karininkas, davęs žodį savo šaliai, turi tarnauti okupantams, bet privalėjo laikytis karinės drausmės.
Suvokdamas, kad lietuvių priešas – neteisėta valdžia, varžanti žmogaus teises ir sąžinę, karo pradžioje Juozas Vitkus pasitraukė iš Raudonosios armijos. Grįžęs į Kauną ir aplankęs šeimą, jis susisiekė su Lietuvos Laikinąja Vyriausybe, apsivilko senąją lietuvišką uniformą ir ėmė aktyviai bendradarbiauti su Lietuvos kariuomenės patriotais, kurie siekė asmens ir tautos laisvės.
Vokiečių okupacijos metais pulkininkas leitenantas Juozas Vitkus Vilniuje dirbo inžinieriumi ir pogrindinėje Karo mokykloje Lietuvos Laisvės Armijos nariams dėstė karo inžinerijos disciplinas, buvo aktyvus Lietuvių fronto Vilniaus „Kęstučio“ štabo narys, kur buvo aptarinėjami veiklos planai: pasipriešinimas naciams ir bolševikams, būtinybė išsaugoti Lietuvos jaunimą nuo vokiečių karinės prievolės, įmonėse suorganizuoti patikimus apsaugos būrius, rinkti ginklų atsargas ir t.t. Atkurti valstybingumą tapo didžiausiu idealu. Dėl šios veiklos nuolat grėsė gestapo areštas.
Sovietams antrą kartą okupavus Lietuvą, įsigalėjus fiziniam ir dvasiniam tautos genocidui, Vitkus, atsidūrė kelių galimybių sandūroje: laisvės ir pasiaukojančios kovos vardan Lietuvos,ar pasitraukti į Vakarus, arba melo ir kolaboravimo keliu. Aiškiai suvokta atsakomybė ir realių sąlygų neturėjimas jai pasireikšti paskatino karininką Juozą Vitkų ginkluotai partizaninei kovai. Į miškus jis pasitraukė 1945 metų birželį. Deja, tokių karininkų pokario Lietuvoje buvo mažai, o aukštesniojo laipsnio apskritai galima ant rankų pirštų suskaičiuoti. Tautos dalis, kurios nepalietė represijos, ar kolaboravo, gyveno toliau lyg nieko nebūtų buvę.
Kazimieraitis daug ir intensyviai dirbo. Labai atsakingai priėmė jam patikėtas pareigas, dažnai sielojosi, kad trūksta platesnio akiračio žmonių. 1945 metų vasarą Dzūkų grupės vadas Juozas Vitkus–Kazimieraitis kūrė organizacines struktūras: rinktines, batalionus, būrius. Parengė svarbius partizanų judėjimo dokumentus, Karo lauko teismo ir Partizanų apdovanojimo nuostatus, be to, pats rašė Dzūkų grupės štabo dienoraštį, kuriame tiksliai fiksavo visus reikšmingesnius įvykius. Daug keliavo po partizanų junginius, atkūrė ryšius su Lietuvos Laisvės Armijos vadais Vilniuje ir Žemaitijoje. J. Vitkus–Kazimieraitis buvo išrinktas Pietų Lietuvos partizanų srities vadu. Partizaninis judėjimas jo dėka buvo ne pavienių asmenybių grupės, vienon bendrijon suburtos altruistiškos meilės Tėvynei, bet paveikus ir įtakingas, teisiškai sustyguotas visuomenės sluoksnis. Kazimieraitis stengėsi lietuvių tautos ginkluotą pasipriešinimą padaryti svariu politiniu veiksniu tvarkant pokario Europą ir visą pasaulį Atlanto chartijos pagrindu.
Kazimieraitis turėjo didžiulę įtaką partizanams, nes buvo išsižadėjęs asmeninės gerovės, be galo atsidavęs sąjūdžio reikalams, nepaprastai darbštus, sąžiningas, teisingas, kantrus ir karštai tikintis žmogus. Tačiau, kaip ir daugelio kitų, jo likimas buvo tragiškas. 1946 metų liepos 2 –ąją jis susidūrė su NKVD kariuomene ir buvo sunkiai sužeistas. Čekistų (ČK) vežamas į Leipalingį po kelių valandų mirė. Jo kūnas buvo numestas turgaus aikštėje. Kur palaidotas, iki šiol nežinoma, nors spėjama, kad buvo užkastas įgulos štabo kieme.
Viską daręs iš tyros širdies, klausydamas proto balso, vedamas palaimingos nuojautos, partizanų vadas Juozas Vitkus–Kazimieraitis paliko priesaką: „Visiems mums svarbu žinoti visiškai teisingą padėtį, nes tik tada galima padaryti teisingi sprendimai, kaip mes turime pasiruošti ateities kovoms, kaip mes geriau galėtume tiek patys save, tiek savo šeimas apsaugoti nuo galimų bolševikinių banditų siautėjimų. Išvada – mes turime visiškai ramiai priimti visus laikinus nepasisekimus ar nusivylimus, kurie turi mums dar labiau įkvėpti lietuviško užsispyrimo mūsų šventoje kovoje, pasitikint Apvaizdos gailestingumu ir teisingumu” (Vytauto Vitkaus archyvas).
Asmeninis lavinimasis, pedagoginė ir kūrybinė veikla
Juozas Vitkus–Kazimieraitis – tai asmenybė iš didžiosios raidės, Žmogus, gimęs kilnesniems dalykams. Valstybė – vienas didžiausių žmonijos laimėjimų. Juozas Vitkus yra vienas iš tų, kurie pasiaukojamai kūrė, tvirtino Lietuvos valstybės rūmą, asmeniniu lavinimusi ir visuomeniniu darbu auklėjo ir su meile rengė karininkus.
Tai herojiška asmenybė – carinės Rusijos imperijos užkampio vaikas nukeliavo spalvingą kelią iki aukštesniojo Nepriklausomos Lietuvos karininko, o vėliau – Laisvės kovų metu – tapo vienu žymiausių Lietuvos partizanų vadu ir daugelio iki šiol laikomas partizano idealu.
Lietuvoje dar mažai rašoma apie asmenybes. Juozo Vitkaus pavyzdys gali daugelį įkvėpti nebijoti sunkumų, siekti aukštesnių ir kilnesnių gyvenimo ir veiklos tikslų. Ne veltui divizijos vadas, rekomenduodamas vyresnįjį karininką Juozą Vitkų kandidatu mokytis Briuselio aukštosios karo mokyklos inžinerijos skyriuje – Ecole Militaire section du Genie (Belgijos Karalystė), apibūdino jį kaip „gabų, turintį organizacinių gebėjimų, vidutinio griežtumo karininką, aukštos moralės, darantį teigiamą įtaką valdiniams. Gerų būdo savybių: energingas, nors lėto būdo, bet tvirtos valios, darbštus, nuoseklus, iniciatyvus, taktiškas ir gerai išsiauklėjęs” (Vytautas Vitkus. „Pulkininkas Kazimieraitis”. Vilnius, 2001).
Juozo Vitkaus vardas ryškiai įrašytas Nepriklausomos Lietuvos (1918-1940) kariuomenės istorijoje. Įkvėptas Nepriklausomybės jis pasirinko karininko kelią. Vėliau augo ir brendo kartu su Lietuvos kariuomene. Baigęs gimnaziją, tapo diplomuotu karo inžinieriumi kariuomenėje ir civiliu inžinieriumi civilinėje tarnyboje, pakilo iki pulkininko leitenanto. Dirbdamas pedagoginį darbą Kauno karo mokykloje, Vitkus pradėjo aktyviai bendradarbiauti karo spaudoje. Jo straipsniai karo inžinerijos tematika buvo publikuojami „Kardo“, „Kario“, „Trimito“ žurnaluose. Juozas Vitkus buvo „Mūsų žinyno“ redakcijos nariu. Kartu su kitais buvo jubiliejinio leidinio „Karo technikos dalių dvidešimtmetis: 1919–1939“ redakcinės komisijos nariu (išleistas 1940 m.). Šaulių sąjungos kvietimu Juozas Vitkus skaitė paskaitas apie priešlėktuvinę gynybą ir slėptuvių rengimą. Karininkas honoraro neėmė, atsisakė palikdamas sąjungos reikalams. Jis buvo toks žmogus, kuris rūpinosi ne tik savo egzistencijos prasmingumu, bet ir troško sukauptas dvasines vertybes, žinias, darbą skirti kitiems.
Šeima
1927 m. Juozas Vitkus–Kazimieraitis buvo vedęs pradinių klasių mokytoją Genovaitę Grybauskaitę (1904-1979), palaikiusią jį visuose gyvenimo darbuose ir sumanymuose. Buvo ištikimas, jautrus sutuoktinis ir pareigingas tėvas. Su žmona Genovaite susilaukė šešių sūnų ir dukters. Taikos metais Genovaitė Vitkienė buvo atsidavusi vaikams, bet nevengė ir visuomeninės veiklos – dalyvavo karininkų žmonų „Birutiečių“ draugijos veikloje. Rengdavo karininkų ir karių šeimų vaikams Kalėdų eglutės šventes, Velykų ir Vasario 16–osios švenčių minėjimus. Šeimoje nebuvo lėbaujama. Laisvalaikiu, susirinkus tėvams, dėdėms ir vaikams, dažnai būdavo dainuojama, žaidžiama. Sekmadieniais po šv. Mišių keliaudavo po apylinkes ar šiaip į mišką pabūti gamtoje. Abu Vitkai gyveno mylėdami ir gerbdami vienas kitą, gerbdami tikėjimą. Artimieji Kazimieraitį atsimena kaip žmogų, niekad nekeldavusį balso ir nemėgusį klausytis ginčų.
Lietuvai praradus suverenumą, prievartos institucijoms nuolat sekant Vitkų namus, Kazimieraitis negalėjo palaikyti glaudesnių santykių su šeima. Tik mintimis dažnai galėjo būti arti savo šeimos, jo neapleido rūpestis savo artimaisiais. Genovaitė ir vaikai jį matydavo labai retai, kartkartėm gaudavo laiškų: „Mano diena taip paskirstyta: maldos mano brangiausiai šeimynėlei, kad jus Dievas išlaikytų, globotų ir vestų didesnei Dievo garbei ir, kad greičiau sugrįžtų į pasaulį tiesa ir teisingumas… Dėl vaikučių aš dar atskirai pasimeldžiu, kad Dievas nepagailėtų jiems gerųjų vaikų dorybių stiprinti ir tiekti… Didelio susirūpinimo turiu, kaip jūs apsirūpinsit kuru žiemai… Karštai karštai bučiuoju Genutę ir visus vaikučius bei močiutę“ (Vytauto Vitkaus archyvas. Prisiminimai apie mamą, 2004)
Buvęs partizanas J. Jakavonis savo prisiminimuose (J. Jakavonis. „Šalia mirties“. Kaunas, 2005) rašo: „Kazimieraitis labai mylėjo žmoną, džiaugėsi, kad Kaune prie mažo namo turi mažą sklypelį žemės ir svarstė, kaip ten galės daržovių užsiauginti, kad netektų badauti“.
Žmona Genovaitė Vitkienė nepriekaištavo vyrui dėl jo pogrindinės veiklos vokiečių ir sovietų okupacijos metais, jam pritarė ir palaikė, didžiavosi juo. Kai Kazimieraičiui žuvus stalinistinė valdžia, keršydama šeimai, jo našlę Genovaitę Vitkienę su penkiais vaikais 1948 metais trėmė į Irkutsko sritį (Rusija), Genovaitės sovietų majoras paklausė, už ką su mažais vaikais išvežė, ši pyktelėjusi taisyklinga rusų kalba atšovė, kad išvežė už vyrą, kuris su ginklu rankose kovojo prieš rusus okupantus. Tai žodžiai, parodantys didelį Vitkų šeimos sutarimą ir idealų vienybę. Į Lietuvą jie grįžo tik 1958-aisiais.
Tėvas
Taikos metais Juozas Vitkus–Kazimieraitis tarnavo Pionierių batalione technikos skyriaus viršininku – bataliono vado pavaduotoju. Batalione tarnavę eiliniai kareiviai kapitoną Juozą Vitkų prisimena kaip griežtą, bet teisingą karininką, be reikalo kareivių nebausdavusį. Karininkams teikiamomis privilegijomis pasinaudoti nesistengė. Per žygius ar pratybas miegodavo su kareiviais kareivinėse. Eiliniai kareivai jį vadindavę Tėvu, taip išreikšdami pagarbą ir pasitikėjimą žmogumi, kuris pats juos visus labai gerbė ir globojo.
Juozas Vitkus, būdamas jaunas, 27 metų išrinktas bataliono teismo nariu, 28-erių numatytas studijuoti užsienyje, 35-erių išrinktas bataliono karininkų kasos pirmininku, bataliono karininkų Garbės teismo nariu, 36-erių – komisijos, atrenkančios kandidatus į užsienio karo mokyklas, nariu. Tai rodo, kokį didelį autoritetą jis turėjo tarp kolegų karininkų ir vadovybės.
Sykiu su idealistiniu užsidegimu kovoję partizanai jį gerbė už kuklumą ir draugiškumą. Pasak vokiečių tautybės buvusio partizano Henekės Kardelio–Juozo Vokiečio (Hennecke Kardel), „štabo vadą mes vadinome Tėvu <…> Vaikščiodami miškais mes ilgai kalbėdavome apie viską, apie Staliną ir Hitlerį, apie atominį ginklą ir Nyčę”.
Apdovanojimai ir įamžinimas
1928 m. vasario 15 d. Lietuvos Nepriklausomybės 10 metų jubiliejaus proga apdovanotas Lietuvos Nepriklausomybės medaliu.
1936 m. vasario 16 d. Respublikos Prezidento aktu už nuopelnus Lietuvai I Inžinerijos bataliono majoras Juozas Vitkus apdovanotas Didžiojo Lietuvos Kunigaikščio Gedimino ordino palydo Garbės ženklu (Didžiojo Lietuvos Kunigaikščio Gedimino 4-ojo laipsnio ordinu).
1938 m. birželio 24 d. Respublikos Prezidento vardu už nuopelnus Lietuvai ir Šaulių sąjungai Krašto apsaugos ministras majorą Juozą Vitkų apdovanojo Šaulių žvaigžde.
1947 m. rugsėjo 25 d. Dainavos apygardos vadų sąskrydyje pulkininko leitenanto Juozo Vitkaus–Kazimieraičio suformuota Merkio rinktinė buvo pavadinta Partizano Kazimieraičio vardu.
1949 m. vasario 16 d. J. Vitkui suteiktas (po mirties) Laisvės Kovotojo Karžygio vardas, kartu jis apdovanotas I laipsnio Laisvės Kovų Kryžiumi (su kardais).
Atgavus Lietuvos Nepriklausomybę:
1997 m. lapkričio 20 d. Lietuvos Respublikos Prezidento dekretu Juozas Vitkus–Kazimieraitis (po mirties) apdovanotas Vyčio Kryžiaus 1–ojo laipsnio ordinu.
1998 m. sausio 26 d. dekretu jam suteiktas (po mirties) pulkininko laipsnis.
1999 m. Krašto apsaugos ministro įsakymu Juozo Vitkaus vardas suteiktas Inžinerijos batalionui, dislokuotam Kaune, Kareivinių g. 9.
Juozo Vitkaus–Kazimieraičio vardu pavadintos gatvės Vilniuje ir Kaune.
Partizano bendražygių atmintis
Politinio savarankiškumo praradimas gal dar ne tiek skaudus, palyginti su dvasinės laisvės bei doros netektimi. Melu grindžiama būtis gimdo dvasios luošius, kurių darbai pragaištingi ne tik tautai, bet ir pasaulio žmonių bendrijai. Pulkininkas Juozas Vitkus–Kazimieraitis laikėsi nuostatos, kad Žmogui pirmiausia reikia pasikliauti savo protu ir širdimi, tautos išmintimi ir moralės taisyklėmis. Ar kas žino geresnį kelią?
Juozas Vitkus–Kazimieraitis sukūrė partizanų priesaiką: „Matydamas pavergtą ir kraujuose paplūdusią Tėvynę Lietuvą, prisiekiu prieš visagalį Dievą, kad žodžiu, darbu ir ginklu padėsiu Tėvynei, lengvinsiu jos kančias, vaduosiu ją iš vergijos nesigailėdamas nei savo turto nei sveikatos, nei gyvybės, jei to pareikalaus Tėvynės laisvė!“.
Pulkininkas Juozas Vitkus–Kazimieraitis imponavo partizanams savo intelektu, drąsa, logika ir administracine patirtimi. Savo kariniu pasirengimu, dvasine galia ir erudicija Vitkus buvo tikras vadas ir vadovas. Savo elgesiu visiems įkvėpdavo drąsos ir pasitikėjimo. Jam buvo svetimas žiaurumas, todėl nuo dorovinio nuopuolio, smurto ir saugodavo vyrus, – kiekvienas karys jam buvo brangus. Kazimieraitis partizanams imponavo kaip organizatorius ir neeilinė asmenybė, pelnytai buvo laikomas partizano idealu šventoje lietuvių kovoje dėl tautos orumo.
Buvęs partizanas Antanas Suraučius–Tauras (Suraučius A.–Tauras. „Žaliojoje rikiuotėj: 1945 metų kovas-spalis“//Laisvės kovų archyvas. T.17. Kaunas, 1996) prisiminimuose apie Kazimieraitį pasakojo: „Vos persimetėme keliais sakiniais, o jau supratau – nepaprastas tai žmogus. Didelį įspūdį jis man padarė: aukštas Lietuvos karininkas, inžinierius, baigęs užsieniuose generalinio štabo akademijas, gausios šeimos tėvas, kilimo žemaitis. Keista, bet charakterio buvo švelnaus, taikaus. Gražu žiūrėti, kaip auklėjo partizanus, atkalbinėjo vyrus nuo žiaurumų, kurių, sakė, mūsų mažai tautai nereikia. Kaip dabar prisimenu – verkdavo kiekvieno žuvusio partizano”.
Juozas Vitkus – tai žmogus, turėjęs prieš akis šviesų reginį – Laisvą, Nepriklausomą Lietuvos valstybę ir visas jėgas skyręs šiam šviesim idealui. Kaip savo prisiminimuose (Ramanauskas A.–Vanagas. „Daugel krito sūnų…Partizanų gretose”. Vilnius, 1999) rašė kitas žymus partizanų vadas Adolfas Ramanauskas–Vanagas, „Kazimieraičio asmenyje sąjūdis neteko vieno iš aukščiausiųjų vadų, iki kraštutinumo atsidavusio savo Tėvynei. <…> Keliaudamas po dalinius, aš visuomet partizanams kaip pavyzdį kėliau Kazimieraičio asmenybę: žmogų, kuris visas savo dvasines ir fizines jėgas paskyrė Lietuvos laisvinimo kovai; karininką, kuris iki paskutinio atodūsio ištesėjo duotąją priesaiką; kovotojo, kuris pelnytai buvo ir yra laikomas partizanų idealu”.
Apie Kazimieraitį galima paskaityti:
Laisvės kovų archyvas. T.9. Kaunas, 1993
Laisvės kovų archyvas. T.17. Kaunas, 1996
Laisvės kovos 1944–1953 metais. Dokumentų rinkinys /Sudarė D. Kuodytė ir A. Kašėta/ Kaunas, 1996
Ramanauskas A.–Vanagas. „Daugel krito sūnų…Partizanų gretose”. Vilnius, 1999
Vytautas Vitkus. „Pulkininkas Kazimieraitis”. Vilnius, 2001
- Jakavonis. „Šalia mirties“. Kaunas, 2005