Sausio 12-ąją įvyko tradicininis Juozo Vitkaus-Kazimieraičio šeimos ir bičiulių žygis iš Marcinkonių į žiemos vadavietę prie Skroblaus – per upelį – ir atgalios. Jauniausiai žygio dalyvei – treji, vyriausiam – septyniasdešimt penkeri.
Žygyje dalyvavo ir Juozo Vitkaus inžinerijos bataliono kariai, Kauno jėzuitų gimnazijos moksleiviai ir alumnai, Juozo Vitkaus jauniausias sūnus Liudas Vitkus, vaikaičiai t. Gintaras Vitkus SJ, Gytis Vitkus, Vilija Vitkutė-Pranskienė, jauniausias vaikaitis Kastytis Vitkus bei dešimtys laisvę mylinčių ir veiklią meilę Tėvynei praktikuojančių žmonių.
Tradicinio žygio dalyviai Kazimieraičio vadavietėje prie Skroblaus perskaitė ir kitiems paliko laišką. Dalinamės laiško tekstu.
Mielas Žygeivi,
Sveikinu Tave, atėjusį į vietą prie Skroblaus, prie žiemos vadavietės, kurią aš su savo broliu Vytautu ir dar keliais bičiuliais prieš du mėnesius įrengiau savo mylimam vadui pulkininkui Juozui Vitkui-Kazimieraičiui.
Rašau Tau aš, partizanas Jonas Kraunelis-Ėglis, iš Mažosios Rudnelės kaimo, kitų dar vadinamas Pulkininko Numylėtiniu.
Rašau 1946 sausio 12 d., būdamas 26 m. amžiaus.Kai Tau skaitys šį laišką bus praėję lygiai 73 m. kai mane šioje vietoje atsišaudantį iš kulkosvaidžio ir pridengiantį atsitraukiančius bendražygius, mirtinai sužeidė priešo kulkos. Ši vieta – mano paskutiniojo atodūsio vieta.
Rašau Tau, žinodamas, kad svarbu Tau priminti kai kuriuos dalykus.
Prieš dvidešimt aštuonerius metus Vilniuje gindami laisvę žuvo kitos kartos lietuviai.
Juos prisimins Seime ir Katedroje, apie juos bus kuriami filmai.
Gera, kad ryt juos prisiminsi ir Tu.
Dėkok, kad jie neišsigando ir nepasitraukė, kur saugiau ir maloniau.
Mane čia žuvusį prisimena nedaug kas. Bet tai ir nesvarbu. Nes mano vardas jau įrašytas danguje, Dievo delne, Jame aš pilnatvėje gyvenu. O Tu – dar tik rengiesi tam gyvenimui…Norėčiau, kad atidžiai paklausytum, kokius Dainavos partizano priesaikos žodžius aš su savo vadovaujamo būrio vyrais savo mylimo vado Kazimieraičio paragintas ištariau 1945m. gegužės 27d. 15 val. :
Aš, partizanas Ėglis, matydamas pavergtą ir kraujuose paplūdusią Tėvynę Lietuvą, prisiekiu prieš Visagalį Dievą, kad žodžiu, darbu ir ginklu padėsiu Tėvynei, lengvinsiu jos kančias, vaduosiu ją iš vergijos, nesigailėdamas nei savo turto, nei sveikatos, nei gyvybės, jei to pareikalaus Tėvynės laisvė. Visuomet ir visur klusniai vykdysiu savo brolių viršininkų šventus įsakymus. Paslaptį griežtai laikysiu: nesakysiu nei savo draugams, nei broliams, nei tėvams, nei priešui, nors ir mirti tektų.
Priesaiką priimu niekieno neverčiamas, bet kenčiančios Motinos – Lietuvos šaukiamas.
Žinau, kad priesaiką sulaužęs, atsakau savo gyvybe.
Tepadeda man Dievas ir Lietuvos globėjas Šv. Kazimieras.
TAVO PAŽADĄ AŠ IŠTĘSĖJAU. AR PAŽADUS TĘSI TU?
AR NEIŠSIŽADĖSI, NEPABĖGSI, KAI BUS SUNKU?
MINUTĖS TYLOJE PASVARSTYK, KĄ JAU PADAREI, KĄ DARAI IR KĄ DARYSI DĖL LIETUVOS LAISVĖS ĮTVIRTINIMO IR IŠSISKLEIDIMO.
IR SUKALBĖK UŽ MANE „AMŽINĄ ATILSĮ”IR DAR:
UŽTRAUK MAIRONĮ (PAGAL NAUJALIO MELODIJĄ)Oi neverk, matušėle, kad jaunas sūnus…
Eis ginti brangiosios tėvynės!
Kad pavirtęs kaip ąžuolas girių puikus
Lauks teismo dienos paskutinės.
Žygio dalyvio Lauryno Būdos autentiška refleksija