Kauno karo mokykla – partizaninio karo vadų alma mater

1918 m. vasario 16 d. Lietuvos nepriklausomybė buvo atkurta, tačiau netrukus ją teko apginti ginklu. Nepriklausomybės kovų metu jauna Lietuvos kariuomenė, daugiausia besiremianti savanoriais, sugebėjo apginti šalies valstybingumą, nors aplinkybės ir neleido kovoje su daug didesne Lenkija išsaugoti sostinės Vilniaus. Vis dėlto jau kovų metu buvo suprasta karininkų paruošimo svarba, turėjusi dar didesnės reikšmės siekiant išsaugoti valstybingumą. Juk iki pat 1938 m. nebuvo diplomatinių santykių su Lenkija. Užsienio diplomatų pastebėjimu, labiau nei malda ar himnas tautą suvienydavo šūksnis „Mes be Vilniaus nenurimsim“, o spalio 9-oji buvo minima kaip Vilniaus gedulo diena. Tokiomis aplinkybėmis karininko profesija buvo itin vertinama, laikyta ne tik tėvynės gynėjo, bet ir patriotinių bei pilietinių vertybių pavyzdžio, tautiškumo puoselėtojo visuomenėje etalonu.

Dar Nepriklausomybės kovų metu, 1919 m. sausio 25 d., vos spėjus valstybės institucijoms įsikurti Laikinojoje sostinėje – Kaune, čia buvo įkurta karo mokykla. Dar sausio 15 d. tuometinis Lietuvos krašto apsaugos ministras Mykolas Velykis svarbiausiame tuometiniame dienraštyje „Lietuva“ kreipėsi į visus 17 metų sulaukusius ir bent 4 klasių išsilavinimą turinčius, kviesdamas stoti į trijų mėnesių intensyvų mokslų kursą, po kurio dar tris mėnesius atbuvę fronte jie greituoju būdu būtų skelbiami karininkais. Toks greitas, vos pusės metų, paruošimas nuo visai karyboje nesiorientuojančio žmogaus iki karininko buvo reikalingas, nes jaunai kariuomenei labai stigo karininkų. Jei lyginsime su kaimyninėmis šalimis, jose situacija buvo lengvesnė. Latvijos kariuomenėje buvo daugiau karininkų, nes Rusijos imperijoje buvo sunku padaryti karjerą katalikams, situacija pagerėjo tik Pirmojo pasaulinio karo metais. Tuo tarpu katalikiška Lenkija Rusijos imperijos sudėtyje taip pat turėjo gerokai didesnę autonomiją nei Lietuva, todėl nejautė karininkų stygiaus.

Vadovauti karo mokyklai ėmėsi vienas labiausiai patyrusių karininkų, kuriuos turėjo Lietuva. Tai buvo Jonas Galvydis-Bykauskas, kuris prieš stodamas į Lietuvos kariuomenę turėjo 33 metų patirtį Rusijos kariuomenėje, kariavo šios šalies kare su Japonija, vėliau Pirmajame pasauliniame kare, kur turėjo pulkininko laipsnį, buvo sužeistas ir pateko į vokiečių nelaisvę. Šio patyrusio karininko dėka jau 1919 m., vykstant Nepriklausomybės kovoms su bolševikais ir bermontininkais, išleistos dvi pirmosios karininkų laidos – 96 ir 224 karininkai. Tai buvo didelė paspirtis stipriai tobulėjančiai kariuomenei. Vėliau perkeltas į aukštesnes pareigas, Galvydis-Bykauskas kovojo tiesiogiai prieš Lenkijos kariuomenės generolo Liucijano Želigovskio, užėmusio Vilnių, pajėgas ir tik Nepriklausomybės kovoms pasibaigus vėl, iki pat 1926 m., vadovavo mokyklai.

Būtent tuo metu mokykloje mokėsi ir jaunuolis, atvykęs iš Tirkšlių, netoli Mažeikių. Devyniolikos dar neturintis Juozas Vitkus, būsimas partizanų vadas Kazimieraitis, atvyko sudėtingu metu – vykstant Želigovskio inscenizuotam „sukilimui“, todėl, bijodama, kad teks stoti į kovą su gerokai gausesne reguliariąja Lenkijos kariuomenės dalimi, Lietuvos vadovybė skubino leisti kariūnus į frontą. Teko šios duonos paragauti ir Juozui Vitkui, vėliau tęsusiam karo mokslus mokykloje. 1921 m. Juozas Vitkus baigė jau 4-ąją Kauno karo mokyklos laidą. Beje, šią laidą baigė ir kitas žymus partizanas, gimęs taip pat Šiaurės Lietuvoje, Pašvitinyje netoli Pakruojo, ir tik metais anksčiau nei Juozas Vitkus – 1900 m. Tai buvo Leonas Taunys – žymus Lietuvos kariuomenės aviatorius, vėliau žinomas kaip partizanas Kovas. Žuvo jis tais pačiais metais kaip ir jo kolega Karo mokykloje Kazimieraitis – 1946 m., ir taip pat buvo atblokštas į Pietų Lietuvą, kur dar 1945 m. buvo sučiuptas enkavėdistų kaip vienas Tauro apygardos kūrėjų ir jau kitais metais, po ilgų tardymų, sušaudytas Tuskulėnuose.

Tiek Vitkui-Kazimieraičiui, tiek Tauniui-Kovui sėkmingai kopiant karinės karjeros Lietuvos kariuomenėje laiptais, 1926 m. Kauno karo mokykloje pasirodė dar vienas perspektyvus septyniolikmetis – Jonas Žemaitis, būsimasis vyriausiasis partizanų vadas ir ketvirtasis Lietuvos prezidentas – Vytautas. Mokyklą jis baigė 1929 m. ir tapo Lietuvos kariuomenės leitenantu. Tais pačiais metais Juozas Vitkus keliavo į tuomet aukštu karo mokslo standartu garsėjusią Belgijos karo mokyklą, kur žinias lavino ne vienas Lietuvos karininkas. Prancūzakalbėje aplinkoje po 7 metų, 1936-aisiais, studijuoti ėmėsi ir Žemaitis-Vytautas, kuris sėmėsi žinių prestižinėje Fontainebleau karo mokykloje. O Vitkus tuomet jau buvo grįžęs į karo mokyklą dėstyti. Ten jis galėjo susidurti su kitu jaunu kariūnu – Adolfu Ramanausku, būsimuoju partizanu-legenda Vanagu. Būtent Vanagas vėliau eis Vitkaus pėdomis, laikys jį idealu ir pavyzdžiu. Kaip ir kitų partizanų, kurių „alma mater“ tapo Lietuvos karo mokykla, jo laukė tragiškas likimas, tik iš visų jis buvo sovietinių okupantų nužudytas vėliausiai – 1957-ųjų pabaigoje, kai, rodos, jau turėjo dvelkti „chruščiovinio atlydžio“ vėjai… Vitkus-Kazimieraitis, pabuvęs ir kariūnu, ir mokyklos dėstytoju, gi žuvo per anksti.

Karo mokykla ruošė asmenis ir civiliniam gyvenimui. Nors dauguma aukščiau aprašytų sąmoningai rinkosi karininko kelią, Ramanauskas-Vanagas visuomet norėjo būti mokytoju. Karininku tapo ir 3-iąją laidą baigęs Antanas Kučingis – Lietuvos kariuomenės majoras, puikus žemėlapių kūrėjas, bet kartu ir genialus operos balsas. Nepaisydamas savo kaip žvaigždės statuso ir galimybės išvengti suėmimo, Kučingis stojo prieš sovietinės okupacijos į Lietuvą atneštą terorą, užmezgė ryšį su partizanais. Už tai 8-erius metus jam teko patirti visas GULAG’o kančias. 2-ąją karo mokyklos laidą baigė ir garsus tuometinės Lietuvos poetas, komedijos ir šmaikštaus žodžio žinovas Petras Biržys, geriau žinomas kaip Pupų Dėdė. Karo mokyklos baigimas buvo vertinamas visuomenėje ir padėdavo kilti karjeros laiptais. Prezidento Antano Smetonos adjutantas pulkininkas Vaclovas Šliogeris išsamiai aprašė karo mokykloje, kurios 3-iąją laidą baigė, vyravusią drausmę, jos dienotvarkę. Jis prisiminė, kad drausmė čia buvo griežta, į teorines paskaitas buvo žiūrima rimtai, tad net per trumpą laiką kariūnai išmokdavo labai daug. Kaip vieną iš retų malonių akimirkų tarp nelengvo darbo jis prisimindavo retus išėjimus į miestą ar keliones sekmadieniais į Įgulos bažnyčią, kai darniai žygiuojanti kariuomenė sulaukdavo nemažai merginų dėmesio. Jis prisimena, kad 1920-ųjų Kaune, taigi tuo laiku, kai mokėsi ir Vitkus-Kazimieraitis, merginos, neslėpdamos simpatijos, kariūnus vis dar tarp savęs pagirdavo… lenkiškai. Net ir girdėdamos jų patriotiškas lietuviškas dainas, kurias noriai užvesdavo išskirtinio balso savininkas, jau minėtas Kučingis.

Ne tik partizanai sumokėjo gyvybėmis už savo meilę tėvynei Lietuvai. Neabejotinai partizanų gretas būtų sustiprinęs Vytautas Bulvičius, populiarus Lietuvos kariuomenės generalinio štabo majoras, kuris 1927 m. taip pat baigė Kauno karo mokyklą, vėliau trumpai joje dėstė, o 1939 m. garsėjo kaip itin populiarus dėstytojas ir Vytauto Didžiojo universitete, o jo knyga „Karinis rengimas“ sulaukė didžiulio susidomėjimo ir lieka aktuali ir šiandien. 1941 m. Vilniuje Bulvičius aktyviai organizavo sukilimą prieš sovietų okupantus, kurio pretekstu turėjo tapti prasidėsiantis Vokietijos ir SSRS karas. Deja, NKVD sučiupo jį anksčiau laiko, jis buvo išvežtas į Rusijos gilumą ir ten sušaudytas. Lygiai taip pat, kaip nemažai kitų žymių karo mokyklos kursantų, pavyzdžiui, Lietuvos kontržvalgybai vadovavęs generalinio štabo pulkininkas Konstantinas Dulksnys ar paskutiniai du karo mokyklos viršininkai – generolas Kazys Skučas, suimtas pirmasis iškart po okupacijos, ir generolas Jonas Juodišius, nualintas tiek, kad mirė Abezės lageryje 1950 m. Pirmosios sovietinės okupacijos metu buvo suimtas ir jau garbaus amžiaus pirmasis mokyklos viršininkas Galvydis-Bykauskas. Tai prisidėjo prie to, kad birželio sukilėlių išlaisvintas generolas vis dėlto netrukus mirė, sovietų sugrįžimo taip ir nebesulaukęs. Neabejotinai iškart po okupacijos Kauno karo mokykla, kaip lietuviško patriotizmo židinys, prieštaravęs komunistinei ideologijai, buvo uždaryta. Tai rodo, kokią svarbią vietą Kauno karo mokykla užėmė tarpukario Lietuvos vertybių sistemoje. Būtent todėl tuos, kurie ją praėjo, aukštai vertino tuometinė visuomenė, būtent todėl dauguma jų noriai įsijungė į partizaninio pasipriešinimo gretas, būtent todėl šie žmonės užėmė vadovaujančias pareigas, siekė visų patriotinių jėgų suvienijimo. Galima drąsiai sakyti, kad Kauno karo mokykla yra partizaninio karo vadų „alma mater“, ir geriausiai tai iliustruoja Juozo Vitkaus-Kazimieraičio asmenybė. Būtent jis per trumpą nepriklausomos Lietuvos laikotarpį spėjo pabūti ir eiliniu kariūnu, ir šios mokyklos lektoriumi, toliau brandinęs kitus vadus – tiek karo mokykloje, tiek daug sunkesnėmis sąlygomis – nepasidavusioje pokario Lietuvoje.