Istorija

Apie 1903–1904 m. tėvas Juozapas Vitkus išvyko į Ameriką. 1906 m. pas jį su vaikais bandė atvykti ir motina Marijona, tačiau visi buvo sulaikyti Anglijoje: motina įdarbinta skalbykloje, o vaikai pateko į prieglaudą. Tėvas, nesulaukęs šeimos, ėmė jos ieškoti ir surado ją Anglijoje. 1907 m. Vitkai grįžo į Lietuvą ir nusipirko namelį Tirkšliuose. Kartu su Juozu augo vyresnioji sesuo Jadvyga ir jaunesnysis brolis Valerijonas.

Juozas mokėsi Tirkšlių pradžios mokykloje, o 1913 m. įstojo į šešiaklasę prekybos mokyklą Mažeikiuose, kur mokėsi prancūzų ir vokiečių kalbų. Paauglystėje pamėgo muziką, pats pasidarė smuiką iš eglinės lentos ir grojo. 1918 m. pabaigoje, Lietuvai paskelbus nepriklausomybę, pradėjo dirbti Tirkšlių savivaldybėje raštininku sekretoriumi. 1919 m. įstojo į Telšių gimnazijos ketvirtą klasę, nes trečios klasės kursą buvo išėjęs savarankiškai. Per vasarą išmoko ir penktos klasės kursą, todėl 1920 m. rudenį išlaikė egzaminus į šeštą klasę. Gimnazijoje dalyvavo ateitininkų veikloje.

1924 m. lapkritį jis buvo komandiruotas į Kauno aukštesniuosius karo technikos kursus, statybos skyrių. 1926 m. pakeltas vyresniuoju leitenantu, spalio 30 d. baigė kursus ir grįžo į pulką 1-osios kuopos vyresniuoju karininku, o po dviejų mėnesių buvo perkeltas į Kauną, į Technikos pulko mokomąją kuopą. 1927 m. birželio 5 d. Panevėžyje susituokė su Genovaite. Divizijos vadas apie jį rašė:

„Gabų, turintį organizacinių gebėjimų, vidutinio griežtumo karininką, aukštos moralės…“Divizijos vado charakteristika, apie 1927 m.

1928 m. kovą gimė pirmagimis Vitolis. Jis mirė po šešiolikos dienų. 1928 m. gegužės 15 d. J. Vitkus apdovanotas Lietuvos nepriklausomybės medaliu.

Pirmą kartą egzaminų neišlaikė. „Pirmi mano gyvenime egzaminai neišlaikyti. Tu, brangioji, viena mane tepaguosi…“ – rašė jis 1928 m. gruodžio 1 d. Po metų bandė dar kartą ir 1929 m. lapkritį įstojo į École Militaire Inžinerijos skyrių.

1930 m. vasarą į Briuselį atvyko Genovaitė su pusmečio sūnumi Vytautu, vėliau ir močiutė. Briuselyje gimė ir buvo pakrikštytas Rimgaudas. Studijų metais Juozui suteiktas kapitono laipsnis. 1934 m. liepą jis išlaikė baigiamuosius egzaminus ir pagal pažangumą sąraše buvo antras po Belgijos princo Alberto. Belgų pažymėjime parašyta, kad jis „labai darbštus ir labai sąžiningas, tinka visoms jo ginklo rūšies techniškoms tarnyboms“.

Vokiečių okupacijos metais jis dirbo Vilniaus miesto savivaldybės butų ir nekilnojamojo turto skyriaus viršininku ir taip išvengė tarnybos policijoje. 1942–1944 m. dalyvavo antinaciniame pasipriešinime: buvo Lietuvių fronto Vilniaus štabo narys, kūrė pogrindinę karinę organizaciją „Kęstutis“ ir buvo jos Vilniaus apygardos štabo viršininkas. Nuo 1942 m. rudens iki 1944 m. pavasario dėstė karo inžineriją Lietuvos laisvės armijos pogrindinėje karo mokykloje. 1944 m. balandį atsisakė Vietinės rinktinės komendanto padėjėjo pareigų.

Žmona vėliau prisiminė, kad 1943 m. per Vėlines Vilniaus kapinėse jis jai pasakė: nuojauta kužda, kad jo kapo šeima neturės.

1944 m. spalio 28 d. gimė jauniausias sūnus Liudas. Rudenį J. Vitkus įsidarbino Kabelių girininkijos buhalteriu, susipažino su vietos vyrais ir pasirinko Kazimieraičio slapyvardį – sūnaus manymu, vildamasis šv. Kazimiero globos.

1945 m. balandžio 4 d. Kabelių kovotojų vadas Bijūnas pakvietė jį vadovauti. Gegužę nutarta suvienyti Dzūkijos partizanus į Dzūkų grupę. Kazimieraitis parengė priesaiką, drausmės statutą ir įsakymą rašyti dienoraščius:

„Dienoraščių tikslas: palikti teisingą kovų dėl laisvės vaizdą, kaip medžiagą istorijai ir pagelbėti vėliau surasti tuos tyliuosius, mažai kam žinomus didvyrius…“Įsakymas Nr. 1, 1945 m. gegužės 7 d.

Birželį NKVD jį sulaikė Kabeliuose, bet paleido: subintuota galva jis apsimetė ligoniu. 1945 m. birželio 17 d. žuvo Bijūnas, ir kitą dieną Kazimieraitis galutinai pasitraukė iš legalaus gyvenimo. Ryšininkui Jonui Grigui jis sakė: „Mes gi priesaiką davėme! Reikia visam pasauliui parodyti, kad lietuvių tauta gyva…“

1946 m. sausio 12 d. kariuomenė užpuolė žieminį štabo bunkerį prie Skroblaus: žuvo jo dešinioji ranka Ėglis, paimtas štabo dienoraštis. Kazimieraitis tuo metu buvo pas Vanagą. Šis prisiminė jo žodžius: „Tokia Dievo valia. Belieka pasimelsti už žuvusius ir dar energingiau griebtis darbo.“ Žiemą jis gyveno Vanago slėptuvėje Kasčiūnuose.

Pagrindiniu tikslu jis laikė pogrindžio centralizaciją ir bandė sudaryti Lietuvos partizanų vyriausiąjį štabą. 1946 m. balandžio 23 d. jis išrinktas Pietų Lietuvos partizanų srities vadu. Tą pačią dieną jo vadovaujamas srities štabas paskelbė pirmąją Lietuvos partizanų vadų politinę deklaraciją: valstybės santvarka bus laisva ir demokratinė, valdžia nepriklausomoje Lietuvoje priklausys tautai. Svarbiausi jos principai vėliau pakartoti 1949 m. vasario 16 d. Lietuvos Laisvės Kovos Sąjūdžio Tarybos deklaracijoje.

Jis parengė svarbiausius partizanų kovos dokumentus: „Partizanų taktika ir vadovavimas“, „Partizanų dalinių rikiuotė ir vadovavimas“, karo lauko teismo ir apdovanojimų nuostatus, priesaikos tekstą, partizanų apmokymo programą, ir rašė karo dienoraštį.

1946 m. liepos 2 d. Žaliamiškyje, netoli Guobinių ir Janavo kaimų, jis susidūrė su MGB pasieniečių būriu. Atsišaudė pistoletu, buvo sunkiai sužeistas granatos skeveldromis ir kulkomis ir paimtas gyvas. Sužeistąjį nuvežė į Guobinius, Kosto Bulavo sodybą, kur buvo kariuomenės lauko štabas. Ten apie 20 valandą jis mirė. Sodybos šeimininkės liudijimu, prieš mirtį pasakė tikįs, kad Lietuva bus laisva, ir pažvelgė į sodyboje stovintį kryžių.

Kūną nuvežė į Leipalingį ir paliko turgaus aikštėje šalia bažnyčios, paskui čekistai jį užkasė Leipalingio MGB būstinės kieme, Dzūkų g. 15. Tapatybei patvirtinti iš Vilniaus buvo atvežtas suimtas „Laisvės varpo“ redaktorius Jonas Ivavičius, kūnas atkastas ir vėl užkastas. Apie žūtį SSRS vidaus reikalų ministras Sergejus Kruglovas pranešė J. Stalinui ir kitiems sovietų vadovams. Šeimą žinia pasiekė tik liepos 23 d.

Mėginius DNR tyrimui davė jo vaikai. 2022 m. lapkričio 28 d. paskelbta, kad tyrimas tapatybę patvirtino 99,9 % tikimybe.

2023 m. spalio 20 d. artimieji su juo atsisveikino Tuskulėnų rimties parko koplyčioje. Paskui karstas buvo atvežtas į Vilniaus universiteto Šv. Jonų bažnyčią. Garbės sargyboje stovėjo jo vardu pavadinto inžinerijos bataliono kariai ir šauliai. Vakare Mišias aukojo vyskupas Arūnas Poniškaitis ir vaikaitis t. Gintaras Vitkus SJ.

Spalio 21 d. Mišioms vadovavo Kauno arkivyskupas metropolitas Kęstutis Kėvalas. 14 val. procesija išlydėjo karstą į Antakalnio kapines, Lietuvos kariuomenės karių laidojimo kvartalą. Nuaidėjo trys salvės, sugiedotas himnas, sulankstyta vėliava įteikta sūnui Rimgaudui. Valstybinėse įstaigose vėliavos buvo nuleistos iki pusės. Jo kapas – netoli Adolfo Ramanausko-Vanago.

1943 m. per Vėlines jis žmonai sakė nujaučiąs, kad jo kapo šeima neturės. Po 77 metų kapas yra. O pastatą Dzūkų g. 15, kurio kieme jis buvo užkastas, 2026 m. spalio 21 d. įsigijo Vitkų šeima. Čia kuriamas Kazimieraičio muziejus.