Genovaitė Grybauskaitė-Vitkienė (1904–1980) – mokytoja, Juozo Vitkaus-Kazimieraičio žmona ir septynių vaikų mama. Po vyro žūties viena užaugino šešis vaikus, aštuonerius metus praleido tremtyje Sibire ir sugrįžo į Lietuvą, nors grįžti buvo draudžiama.
„Bučiuoju karščiausiai savo brangiąją Genutėlę, vaikučius ir močiutę.“Juozas Vitkus, paskutinis laiškas šeimai, 1946 m. birželio 8 d.
Pabėgėlių vaikas
- 1904 12 03Gimė Rygoje, geležinkeliečio šeimoje
- 1916Evakuota į Voronežą
- 1920Mirė tėvas
Genovaitė Grybauskaitė gimė 1904 m. gruodžio 3 d. Rygoje, lietuvio geležinkeliečio šeimoje. Rygoje tada gyveno didelė lietuvių kolonija, ir Genovaitė mokėsi lietuviškoje mokykloje.
Skaityti visą skyriųSuskleisti1 min.
1916 m. pavasarį, artėjant vokiečių frontui, motina su vaikais buvo evakuota į Voronežą. Genovaitė gyveno Lietuvių pabėgėlių komiteto šelpiamoje prieglaudoje ir mokėsi iš Vilniaus perkeltoje Martyno Yčo mergaičių gimnazijoje. Tėvas evakuacijos suirutėje buvo dingęs, šeima vertėsi tik iš motinos uždarbio: prasidėjus badmečiui ji važinėdavo traukiniais į Ukrainą pirkti duonos ar mainyti daiktų. Voroneže mirė brolis Antanas.
1918 m. pabaigoje gimnazija grįžo į Lietuvą, o Genovaitė pateko į draugijos „Saulė“ mergaičių prieglaudą. Jos šeima tuo metu dar liko evakuacijoje, kur 1920 m. gegužę nuo dėmėtosios šiltinės mirė tėvas. Motina už laidotuves neturėjo pinigų ir sumokėjo druska, parsivežta iš Ukrainos.
Mokytoja
- 1923Baigė Panevėžio mokytojų seminariją
- 1923Mokytoja Panevėžio parodomojoje mokykloje
- 1927 06 05Ištekėjo už Juozo Vitkaus
1919 m. rudenį Genovaitė įstojo į Panevėžio mokytojų seminariją. Kambaryje bendrabutyje glaudėsi keturios mergaitės. 1923 m. birželį ji baigė seminariją ir galėjo mokytis toliau, bet pasirinko dirbti: reikėjo padėti į Lietuvą grįžusiai ir sunkiai besiverčiančiai motinos šeimai.
Tų pačių metų rudenį jauna mokytoja pradėjo dirbti Panevėžio parodomojoje pradžios mokykloje. Seminarijos dėstytojai dažnai jos klasėje vesdavo parodomąsias pamokas vyresniųjų kursų studentams.
Pulko šventėse ji susipažino su leitenantu Juozu Vitkumi, kuris tarnavo Panevėžyje ir grojo smuiku. Šeimos pasakojimu, Genovaitei patiko jo rimtas, krikščioniškas ir patriotiškas požiūris į gyvenimą. 1927 m. birželio 5 d. Panevėžyje jie susituokė.
Karininko žmona
- 1930Su sūnumi išvyko pas Juozą į Briuselį
- KaunasDraugija „Birutė“, šventės karių vaikams
- 1941–1944Pritarė vyro pogrindžio veiklai
1928 m. mirė jų pirmagimis Vitolis, 1930 m. gimė Vytautas. Juozui studijuojant Belgijos karo mokykloje, Genovaitė su sūnumi išvyko pas jį į Briuselį, ten gimė Rimgaudas. Nuo 1931 m. vasaros mokytojos darbą teko palikti: reikėjo auginti vaikus. Išsiskyrę jie rašė vienas kitam daug laiškų.
Skaityti visą skyriųSuskleisti1 min.
Kaune Genovaitė dalyvavo karininkų žmonų draugijos „Birutė“ veikloje, rengė karių vaikams Kalėdų eglutes, Velykų ir Vasario 16-osios minėjimus. Šeimoje vakarais dainuodavo, sekmadieniais po šv. Mišių keliaudavo po apylinkes ar į mišką.
Vokiečių okupacijos metais šeima gyveno Vilniuje. Genovaitė žinojo apie vyro pogrindinę veiklą ir jam pritarė, nors šeima vos išgyveno iš kortelių, o naktimis ji nemiegodama laukė jo grįžtant po komendanto valandos. Sūnus Vytautas prisiminė:
„Mama tada labai jaudindavosi, nervindavosi ir drebėdavo dėl vaikų gyvybės, nes naktį staiga pažadinti vaikai labai lėtai rengdavosi.“Vytautas Vitkus, „Prisiminimai apie mamą“, 2004
Viena su šešiais
- 1944 10 28Gimė jauniausias sūnus Liudas
- 1946 07 23Žinia apie vyro žūtį
- 1947 01Tardyta saugume
1944 m. vasarą šeima persikėlė į savo namus Panemunėje. Vilniaus bute paliktus daiktus kažkas išgrobstė. Genovaitė vėliau rašė:
„Toji atėjusi žiema buvo nepaprastai sunki, nes buvome be rūbų, be patalynės ir be paltų. Betgi vieno vargo paprastai ar užtenka?“Genovaitės Vitkienės laiškas
Skaityti visą skyriųSuskleisti1 min.
1944 m. spalio 28 d. gimė jauniausias sūnus Liudas. Šeimai trūko net duonos. Juozas įsidarbino Kabelių girininkijos buhalteriu Dzūkijoje. Nuo tada vyrą ji matė tik retai. Ryšininkas Juozas Jakavonis-Tigras prisiminė, kad Kazimieraitis labai mylėjo žmoną ir svarstė, kaip prie mažo namo Kaune užsiaugins daržovių, kad šeimai netektų badauti.
1946 m. liepos 23 d. sūnus Vytautas grįždamas namo sutiko gatve einančią apsiverkusią mamą:
„Tėvelis žuvo, einam į bažnyčią pasimelsti.“Vytautas Vitkus, „Prisiminimai apie mamą“, 2004
Šeima ilgai netikėjo, įtarė saugumo provokaciją. 1947 m. sausį Genovaitę tardė saugume. Vėliau „užjaučiantis ponas“ pasiūlė jai mokytojos darbą amatų mokykloje. Tik vėliau paaiškėjo, kad jis buvo saugumo agentas, bet tas darbas padėjo šeimai išbristi iš visiško skurdo.
Taljanai
- 1948 05Su 5 vaikais ištremta į Taljanus
- TaljanaiĮkūrė vaikų darželį, mokė pradinukus
- KomendantuiPasakė tiesą: išvežta už vyrą, kovojusį su okupantais
1948 m. gegužę Genovaitė su penkiais vaikais buvo ištremta į Rytų Sibirą. Net veždama sunkvežimiu ji paprašė sargybos vyresniojo perduoti mokyklai jos prašymą dėl algos ir grąžinti mokyklos bibliotekai paimtas knygas. Šis tai padarė, o algą atsiuntė į Sibirą.
Skaityti visą skyriųSuskleisti1 min.
Po dvidešimties dienų kelionės gyvuliniais vagonais šeima atsidūrė Taljanuose, Irkutsko srityje. Komendantas majoras Stefakinas mėgo klausti tremtinių, už ką juos išvežė. Visi atsakydavo, kad nekalti. Genovaitė taisyklinga rusų kalba atsakė, kad taip nesakys: ją išvežė už vyrą, kuris su ginklu rankose kovojo prieš okupantus. Vėliau susirinkime komendantas ją pagyrė, esą ji vienintelė pasakė tiesą.
Komendantas pavedė jai įkurti vaikų darželį. Maistą virdavo lauke, ir prie katilo susirinkdavo vos gyvi tremtiniai senukai. Genovaitė prašydavo virėjos įpilti ir jiems. Kai kas ją įskundė, bet komendantas nepriekaištavo.
Keletą metų ji dirbo pradinių klasių mokytoja, kol ją, kaip ir kitas lietuves, pakeitė rusų mokytojos. Mokykla draudė tremtinių vaikams kalbėtis lietuviškai. Nuo baltinių skalbimo lediniame upės vandenyje ją pradėjo kamuoti rankų sąnarių uždegimas.
Grįžimas
- 1956Grįžo į Kauną, nors buvo draudžiama
- 1980 03 01Mirė
- 1989Šeima reabilituota
1956 m. šeimą paleido iš specialios tremties, bet gyventi Lietuvoje neleido. Genovaitė nusprendė rizikuoti ir grįžo į Kauną. Valdžia jos neregistravo ir reikalavo grįžti į Sibirą. Po skundo saugumiečiai namuose darė kratą, ieškojo ginklų. Ginklų nerado, bet vaiko sąsiuvinyje rado dainą „Leiskit į tėvynę“, ir sūnus Kastytis buvo nuteistas trejiems metams lagerio.
Skaityti visą skyriųSuskleisti1 min.
Vaikai visą uždarbį atiduodavo mamai. Nuo 1958 m. ji, kaip daugiavaikė motina, gavo 54 rublių pensiją. Bendravo su buvusiais seminarijos draugais ir dėstytojais, rašė jiems laiškus:
„Aš turiu daug vaikų. Vaikai, rodos, geri, bet dažnai jaučiu vienatvę.“Genovaitės Vitkienės laiškas, 1976 m. gegužės 8 d.
Anūkams Rūtelei ir Gintarui ji rašė apie vaikus, kurie liko be tėvo „ir dar dideliame varge“, ir prašė: „Todėl būkite laimingi, rūpinkitės savo ateitimi, mokslu, gerbkite, padėkite Tėveliams, nes jie yra labai brangūs.“
Per 75-ąjį jubiliejų, jau sirgdama, ji paprašė visų vaikų gyventi santarvėje ir taikoje. Genovaitė Vitkienė mirė 1980 m. kovo 1 d. Jos šeima buvo reabilituota 1989 m. rugsėjo 18 d., po 41 metų ir 4 mėnesių tremties.
Šaltiniai: Vitkų šeimos tekstas „Mokytoja Genovaitė Vitkienė“ (G. Vitkus SJ, L. Vitkus, R. Kinderienė, D. Vitkutė, M. Vitkutė); Vytautas Vitkus, „Prisiminimai apie mamą“, 2004; Vytautas Vitkus, „Pulkininkas Kazimieraitis“, 2017.