Kova

Iš Vilniaus jis rašė namiškiams įprastus laiškus apie atlyginimą, vaikų sveikatą ir mokslus. 1941 m. kovą jis rašė motinai:

„Nors pasaulis išprotėjo ir kaskart vis plačiau siautėja karas, bet kai dėl mūsų kampelio, aš vis didesnio pavojaus nelaukiu…“Laiškas motinai, 1941 m. kovo 8 d.

Jo studijų draugas Vincas Žilys, išsiųstas dėstyti į artilerijos akademiją Maskvoje, buvo suimtas ir ištremtas į Šiaurę. J. Vitkaus toks likimas aplenkė.

1941 m. birželį karas jį užklupo Pabradės–Švenčionėlių poligone. Karo mokykla gavo įsakymą trauktis į Rusijos gilumą. Pakeliui į Rytus koloną apšaudė lėktuvai. J. Vitkus ir pulkininkas Karolis Dabulevičius pasislėpė rugių lauke ir griovyje. Juos ieškojo, bet nerado, ir ešelonas nuvažiavo be jų. Abu nusiplėšė raudonarmiečių ženklus ir, padedami vietos gyventojų, grįžo į Vilnių. Netrukus J. Vitkus nuvyko į Kauną, susisiekė su Laikinąja vyriausybe ir, apsivilkęs seną lietuvišką uniformą, prisijungė prie bandančių atkurti lietuviškus dalinius.

Nacių valdžia Lietuvos savarankiškumo nepripažino, ir 1942 m. gegužę katalikiškas jaunimas susibūrė į pogrindinį Lietuvių frontą. J. Vitkus buvo vienas jo karinės organizacijos „Kęstutis“ kūrėjų ir štabo narys. Pirmieji pogrindžio posėdžiai vyko dienos metu, jo kabinete Vilniaus butų valdyboje Gedimino gatvėje. Kartais susitikdavo bute Uosto gatvėje, apsimesdami kortų lošėjais. Visi buvo prisiekę neišduoti planų, net jei grėstų mirtis.

„Pulkininkas Vitkus savo intelektualumu, drąsa, sprendimų logika ir administracine patirtimi mums imponavo.“Pogrindžio bendražygio Arbo-Arbačiausko liudijimas

Pogrindis saugojo jaunimą nuo vokiečių karinės prievolės, rėmė mobilizuotųjų šeimas, kaupė kovos priemones. 1942 m. rudenį J. Vitkus pagal savo programą pradėjo nemokamai dėstyti karo inžineriją Lietuvos laisvės armijos pogrindžio mokykloje. Jo mokiniai prisiekė LLA ir įsitraukė į pasipriešinimą.

Saugotis reikėjo ir vokiečių okupacijos metais. Namuose jis laikė susivyniotą virvę, kad prireikus galėtų nusileisti iš balkono ir pabėgti.

Darbo jis nebegavo: daug kas žinojo, kad jis aukšto rango karininkas, ir bijojo rizikuoti. 1944 m. rugpjūtį jis buvo Panemunėje su šeima, ruošė malkas žiemai, dirbo darže ir sode. Tai buvo atsisveikinimas. Nuvykęs į Vilnių, jis iš buvusių kaimynų sužinojo, kad jo bute jau šešis kartus lankėsi sovietų agentai. Po to į Panemunę ateidavo tik slapta.

Apie savo veiklą pogrindyje jis nepasakojo nei žmonai, nei vaikams. Kuo mažiau šeima žinojo, tuo mažesnis pavojus jai grėsė tardymuose. 1944 m. spalio 28 d. gimė jauniausias sūnus Liudas. Per Kalėdas Juozas aplankė namus ir pasakė, kad dirbs Kabelių girininkijos buhalteriu Dzūkijoje. Abu suprato, kad tai priedanga.

1944 m. gruodį vien Alytaus apskrityje, NKVD duomenimis, veikė apie 30 partizanų būrių. Visoje Lietuvoje su ginklu kovojo apie 30 tūkstančių vyrų. Būriai kūrėsi patys, ir jų vadai ieškojo aukštesnės vadovybės, kurios dar nebuvo.

J. Vitkus atvyko į Dzūkiją ne slapstytis, o vienyti. 1945 m. balandžio 4 d. jo iniciatyva sušaukta Kabelių kovotojų sueiga. Būrio vadas Bijūnas susipažino su juo ir pakvietė vadovauti. Iš pradžių vyrai jį vadino Seniu ir Tėvu, vėliau jis pasirinko Kazimieraičio slapyvardį, siedamas jį su šv. Kazimieru. Gegužę su keliais būrių vadais jis įkūrė Dzūkų grupės štabą.

Gegužę paskelbta amnestija. Daliai vyrų atrodė, kad galima grįžti. Kazimieraitis legalizuotis nedraudė: suprato, kad per prievartą būrio neišlaikysi. Išėjusiųjų NKVD neišleido iš akių: visus tardė, kartais ir žudė.

1945 m. birželio 17 d. NKVD kariai darė kratą Kabeliuose ir sulaikė Kazimieraitį. Liepė atrišti subintuotą galvą ir parodyti žaizdą, patikrino dokumentus ir paleido. Tą pačią dieną buvo užpulta partizanų stovykla, žuvo Bijūnas. Kazimieraitis stovykloje tuo metu nebuvo. Kitą dieną jis galutinai pasitraukė iš legalaus gyvenimo ir į Kabelius nebegrįžo.

Jis parengė priesaiką ir drausmės nuostatus. Uždraudė girtauti, plėšikauti ir naudotis partizano vardu savo naudai. Su gyventojais liepė palaikyti draugiškus santykius, tenkintis tuo, ką žmogus duoda, ir vengti bet kokio žiaurumo. Ragino ir neginkluoto pasipriešinimo: neiti balsuoti, nebendradarbiauti, sabotuoti.

Liepos pradžioje Kazimieraitis grįžo į Merkio stovyklą per Nedzingę. Ten jis atsitiktinai susipažino su Daktaru, Merkinės krašto partizanų vado Vanago pavaduotoju, ir susitarė rugpjūčio 1 d. susitikti su pačiu Vanagu.

„Dar nematydamas žmogaus pažinau jo balsą ir supratau, kad tai buvęs Karo mokyklos lektorius pulkininkas leitenantas Vitkus, mums dėstęs inžineriją.“Adolfas Ramanauskas-Vanagas, „Daugel krito sūnų“

Vanagas iš karto sutiko jungtis prie Dzūkų grupės ir tapo artimiausiu Kazimieraičio bendražygiu. Iki 1945 m. vasaros Kazimieraitis subūrė apie pusę Dzūkijos partizanų. Ilgiausiai užtruko derybos su kapitono Dominyko Jėčio-Ąžuolio Dzūkų rinktine.

1945 m. lapkritį jis įkūrė „A“ apygardą. Lapkričio 10 d. Alytuje susitikęs su LLA vyriausiojo štabo ryšininku, sutiko paklusti LLA vadovybei ir vadovauti apygardai, apimančiai Alytaus, Trakų, Eišiškių ir Ašmenos apskritis. Tą patį mėnesį iš Vakarų atvyko Jonas Deksnys. Tai buvo pirmasis partizanų ryšys su Vakarais. Deksnys žadėjo atsiųsti karininkų, o Kazimieraitis jau numatė vietas desantams.

Ausinėmis klausydamasis prancūziškų ir vokiškų radijo žinių iš Londono ir Hamburgo, jis jas užsirašydavo ir perduodavo Vanagui. Vanagas perrašydavo rašomąja mašinėle, ir taip gimdavo laikraštis „Laisvės varpas“, išeidavęs iki tūkstančio egzempliorių. Matricų buvo maža, todėl dauginti Kazimieraitis dažniausiai imdavosi pats.

Ant narų ketvertui vyrų buvo ankšta, šviesą davė spingsulė su kiaulės taukais. Labiausiai kankino oro trūkumas. Partizanus galėjai atpažinti iš pageltusios odos ir pamėlusių paakių.

„Deguonies trūkumas ypač kankindavo Kazimieraitį, dėl šios priežasties dažniau turėdavom atidaryti angą, vėliau iš vidaus prakalėme mažytę skylutę, tačiau mažai pagelbėdavo.“Adolfas Ramanauskas-Vanagas

Gyventi partizanams padėjo aplinkiniai žmonės: leisdavo nusiprausti, maitino, skalbė ir lopė drabužius, pranešdavo apie kariuomenės judėjimą. Tarp jų buvo ir agentų. Kartą Kazimieraičiui atplyšo bato padas. Ryšininkas Juozas Jakavonis-Tigras nunešė jį pas kaimo batsiuvį, o šis, kaip paaiškėjo tik po daugelio metų, buvo agentas, instruktuotas, kokius batus nešioja Kazimieraitis.

Per Kalėdas jis į namus nevyko. Kūčių vakarą štabas praleido pas Krušus gretimame kaime:

„Sugiedojome tris kalėdines giesmes ir paskui visą vakarą dainavome partizaniškas ir liaudies dainas. Išsiskirstėme tik pirmą valandą nakties, sugiedoję Lietuvos himną.“Dzūkų grupės štabo dienoraštis, 1945 m. gruodžio 24 d.

Kalėdų dieną, kai kiti išėjo pas pažįstamus, Kazimieraitis liko slėptuvėje vienas ir rašė „Mobilizacinius nurodymus Lietuvos partizanams“: ką daryti, kai prasidės karas ir Lietuva galės atkurti kariuomenę.

1946 m. sausį kariuomenė užpuolė Skroblaus vadavietę. Žuvo jo artimiausias padėjėjas Ėglis, kariai rado ir paėmė Dzūkų grupės štabo dienoraštį. Kazimieraitis tuo metu buvo Vanago vadavietėje Kasčiūnuose. Kartą per NKVD kratą jie su Vanagu slėpėsi bunkeryje, kol ėmė trūkti oro. Lempa gęso, Kazimieraitis meldėsi. Kai pavojus praėjo, Tigras atidarė angą ir padėjo jam išlipti.

„Tokia Dievo valia. Belieka pasimelsti už žuvusius ir dar energingiau griebtis darbo.“Kazimieraičio žodžiai, perpasakoti A. Ramanausko-Vanago

Kasdien jis kalbėdavo Švč. Mergelės Marijos litaniją atmintinai ir išmokė jos Tigrą. Vėliau Tigras ją kalbėjo KGB rūsio mirtininkų kameroje kartu su kitais kaliniais.

Tėvas prašė rūpintis mama ir padėti jai visomis išgalėmis. Atsisveikindami išsibučiavo. Tai buvo jų paskutinis susitikimas.

Kovą štabas persikėlė pas Petrauskus į Snaigupės kaimą. 1946 m. balandžio 23 d. Kazimieraitis išrinktas Pietų Lietuvos partizanų srities vadu, ir tą pačią dieną jo vadovaujamas srities štabas paskelbė pirmąją Lietuvos partizanų vadų politinę deklaraciją. Ji skelbė, kad nepriklausomos Lietuvos santvarka bus laisva ir demokratinė. Dalis jos principų vėliau perkelta į 1949 m. vasario 16-osios LLKS deklaraciją.

Gegužę štabas dirbo Jakubiškių kaime pas Antaną Uoselį, kol saugumiečiai miške aptiko šiaudinę palapinę su spaustuvėle. Tada štabas persikėlė į skubiai įrengtus Žaliamiškio bunkerius. Kazimieraitis niekada nevilkėjo uniformos: vaikščiojo civiliais drabužiais, be barzdos, su pistoletu.

Paskutinį laišką šeima gavo birželį:

„Viena tik vargina mane, tai pasiilgimas savo brangiausiųjų. <…> Vieną paramą tegaliu – tai malda.“Paskutinis laiškas šeimai, 1946 m. birželio 8 d.

Liepos 2 d. bunkeryje susiginčijo du štabo nariai. Kazimieraitis, kuriam ginčai buvo svetimi, išlipo į paviršių. Apie antrą valandą po pietų jį pamatė devynių karių grupė, ėjusi šalia kelio į Guobinius. Jis atsišaudė pistoletu ir sužeidė kareivį, bet buvo sunkiai sužeistas kulkomis ir granatos skeveldromis. Sužeistąjį vežimu nuvežė į Guobinius, Kosto Bulavo sodybą. Ten apie 20 valandą jis mirė.

Jis buvo civiliais drabužiais, todėl iš pradžių manyta, kad žuvo eilinis partizanas. Kišenėse rasta maldaknygė, dokumentai, nuotraukos ir knygelė su prancūziškais įrašais. Kaimietis, rašantis prancūziškai, sukėlė įtarimą. Kūnas Leipalingyje buvo atkastas ir parodytas jį pažinojusiems. Taip tapatybė nustatyta. Užkastas jis buvo prie stribų būstinės, Dzūkų g. 15, ir ten išgulėjo 76 metus.

1946 m. liepos 23 d. nepažįstamasis atnešė šeimai pieštuku rašytą lapelį, pasirašytą „Pergalė“. Jame buvo pranešta apie Juozo Vitkaus žūtį, bet vieta nenurodyta.

Apie jo žūtį SSRS vidaus reikalų ministras Sergejus Kruglovas raštu pranešė J. Stalinui, V. Molotovui, L. Berijai ir A. Ždanovui.