Genutė

„… sunku beatskirti, kur aš baigiuosi ir kur Tu prasidedi…“ (Iš J. Vitkaus laiško, rašyto žmonai Genovaitei 1928 m. lapkričio 15 d. Briuselyje).

Vartau senelio Juozo Vitkaus laiškus močiutei Genovaitei ir negaliu atsistebėti jų meilės ryšiu ir gelme; dabar suvokiu, kokia tai Dievo dovana ir kaip retai kam ji yra pasiekiama. Pirmą kartą jie pamatė vienas kitą Panevėžyje Karaliaus Mindaugo pulko, kuriame jaunasis leitenantas Juozas Vitkus tarnavo, organizuotoje šventėje. Tai įvyko besibaigiant 1923 metams. Jai buvo devyniolika, ji buvo ką tik baigusi Panevėžio mokytojų seminariją ir pradėjusi dirbti Panevėžio pradinėje mokykloje.

Jaunajam leitenantui dvidešimt dveji. Susitikimas abiem buvo lemtingas. Meilės priesaiką, duotą per Santuokos sakramentą 1927 m. birželio 5 d. Panevėžio bažnyčioje, jie išsaugojo iki savo mirties. Tą liudija senelio laiškas, rašytas 1946 m. birželio 8 d., atrodo, iš Žaliamiškio bunkerio, likus 24 dienoms iki jo mirties: „Dabartinėj padėty sunkiausia graužia mintis, kad brangiausioji Genutėlė gali man dėl savo vargelio, nesulaukdama iš manęs paramos, išmetinėti už mano ankstyvesnius, Tau, brangioji nusižengimus.

Nieko tuo tarpu nebeturiu ką apie save parašyti. Bučiuoju karščiausiai savo brangiąją Genutėlę, vaikučius ir močiutę. Tegloboja ir neapleidžia jūsų gailestingiausias Viešpats!

Jūsų išsiilgęs tėvelis“.

Kokius „nusižengimus“ čia sau senelis priskiria, ar gali tas, kuris žmoną ir šeimą mylėjo taip stipriai kaip Dievą ir Tėvynę, jiems „nusižengti“?

Nė karto iš močiutės nesu girdėjusi, kad senelį prisimintų su priekaištais, kam jis apsisprendė išeiti į mišką organizuoti pasipriešinimo, o ją paliko su šešiais vaikais vargo vargti, juk trūko ir maisto, ir rūbų, ir malkų… ir tėvo vyriškos stiprybės šalia… (Paskui jos ir penkių vaikų dar laukė Sibiras (1948–1956), Rytų Sajanai, Irkutsko sritis).

Ji ne tik palaikė savo vyrą ir tarsi palaimino jo apsisprendimą, bet ir nebijojo tremties vietoje Taljanų vyriausiajam komendantui pasakyti tiesą, kad „išvežė už vyrą, kuris su ginklu rankose kovojo prieš rusus – okupantus“.

Ji buvo stipri moteris, graži, labai patraukli (tą laiškuose jai rašė ir senelis), trapios išvaizdos, bet sielos jėga, išmintimi, sąžiningumu labai stipri. Seneliui liko ištikima visą gyvenimą, dažnai jį prisimindavo su tokia meile. 1977 m. pradžioje su broliais esame gavę tokį močiutės laišką: „Tokio amžiaus netekome Tėvelio. Tai brangūs, anūkėliai, dabar žiūrėdami į Tėvelį, įsivaizduokite, kad kaip Jūsų Tėvelis ir Jūsų dėdės ir teta liko be Tėvelio ir dar dideliam varge, nebuvo, kas rūpintųsi, kelias į mokslą buvo uždarytas, teko sunkiose sąlygose gyventi – vargti. Todėl būkite laimingi, rūpinkitės savo ateitimi, mokslu, gerbkite ir padėkite Tėveliams, nes jie yra labai brangūs kokia“.

Močiutė išsaugojo senelio smuiką, kuriuo laisvomis valandėlėmis jis grieždavo. Kol močiutė buvo gyva, jis kabėjo jos namelyje Panemunėje ant sienos. Dabar man tai atrodo kaip Vaižganto sukurtos Mykoliuko istorijos – amžinos meilės – simbolis, tik mūsiškis buvo su nenutrauktomis stygomis…

Šiandien, kai vartau močiutės išsaugotus senelio meilės laiškus, rašytus jai iš Briuselio, kai jis ten ruošėsi stoti į Belgijos karo mokyklą, negaliu nesižavėti šio žmogaus gebėjimu taip švelniai mylėti, subtiliausiai reikšti savo meilės ir ilgesio jausmus, atjausti Lietuvoje likusią savo žmoną, prisipažinti jai intymiausius savo išgyvenimus, svajones, ir kartu neapleidžia nuostaba, kaip tokios lyriškos sielos žmogus, išgyvenantis, kad jau antra diena (net antra!) nėra mylimosios laiško, galėjo tapti bebaimiu kovotoju ir ant Tėvynės laisvės altoriaus sudėti tai, kas jam buvo brangiausia. O gal iš tiesų teisūs Kauno jėzuitų gimnazijos auklėtiniai, kurie mano, kad, jeigu vyras visa jėga, ištikimai nesugebės pamilti moters, nesugebės pamilti ir Tėvynės…

Dabar ateina mintis, o kur močiutės meilės laiškai, rašyti iš Kauno vyrui į Briuselį? Gal ji drovėjosi ir nenorėjo, kad mes, vaikai ir vaikaičiai, jai gyvai esant skaitytume jos meilės prisipažinimus ir išgyvenimus? Kas žino? O senelio laiškus ji išsaugojo. Viename jų (1928 m. spalio 27 d.) radau senelio atpasakotą jos meilės prisipažinimą: „Neatsimenu gerai, rodos, per Kalėdas ar Naujus Metus Tu ištarei: „Kodėl aš Tave taip myliu“, bet tokiu jausmu iš širdies gilumos, kad aš parvažiavęs Kaunan ištisus mėnesius girdėjau Tavo tuos žodelius ir jie mane pripildė tokiu maloniu, tokiu švelniu jausmu, kad sunku apsakyti“.

Kokia dovana šie du žmonės buvo vienas kitam! Jie buvo sukurti vienas kitam.

Jei tikėsime istoriku Edvardu Gudavičiumi, kad vyras tik tada išsipildo, kai pasiekia ir patiria tikrąją meilę, tai Kazimieraičiui būtent per šią moterį Genovaitę Grybauskaitę-Vitkienę tai pavyko. Matyt, šita meilė jį visapusiškai subrandino ir tai neleido jam pasitraukti ar pasilikti namie ir neatlikti savo pareigos Tėvynei. Ir atrodo, kad pats Juozas Vitkus dar tolimais 1928 metais tai pajuto: „Dievo Motina išklausė mano jaunų dienų maldas, davė man svajonėmis ugdytą meilę ir padėjo surasti taip gerą, taip brangią ir tokią švelnią, nekaltą meilę, Genutę. Ir dabar aš taip kasdien karštai pasimeldžiu, kaip retai kada pavykdavo taip melstis, ir prašau Jos pagalbos su tikra viltim, kad ir toliau leis mums ta mūsų meile džiaugtis“. (Lapkričio 27 d. laiškas iš Briuselio).

Tada dar jis nejuto, kad kaina bus tokia didelė, kad širdis plyš pusiau, kai reikės palikti ją ir šešis judviejų vaikelius: Vytautą, Rimgaudą, Algimantą, Jūratę, Kastytį, Liudą, ir nežinojo dar, kad po aštuoniolikos metų jis pirmas savo meilę nusineš į amžinybę ir jų senatvės kartu nebus.

Kazimieraičio sūnūs ir dukra užaugo be tėvo, visą gyvenimą jo jiems labai trūko, ir nors užaugę berniukai iš tiesų suprato, kokius darbus dirbo jų tėtė, žaizda taip ir neužgijo. Ypač sunku suprasti tėtį buvo vienintelei dukrai. (O kaip jis laukė dukrelės gimimo!). Vaikai ieškojo ir tebeieško Tėvo kapo… Gal neišsipildys jo žodžiai, kuriuos 1943 m. per Vėlines Vilniaus kapinėse močiutei Genovaitei sušnabždėjo, kad nuojauta jam kužda, kad jo kapo mes neturėsim…(Red. pastaba: tekstas rašytas 2020 m. Palaikai rasti 2022 m. spalio 20 d. Leipalingyje, 2023 m. spalio 21 d. J. Vitkus-Kazimieraitis palaidotas Antakalnio kapinėse.)

Dabar, kai po senelio žūties praėjo septyniasdešimt ketveri metai, permąstydama mūsų tautos istoriją, vis giliau suvokiu (manau, kad ir daugelis mano kartos žmonių), kokia baisi ir klastinga ta okupacinė ideologija – ji ne tik atėmė laisvę, sutrikdė nuoseklų tautos ir valstybės vystymąsi, nužudė tūkstančius žmonių, išskyrė šeimas, skurdui ir kančioms svetimoje žemėje pasmerkė nekaltuosius. Ji siekė dar vieno baisaus tikslo – apkaltinti užpultuosius, kad jie nepažintų savo šaknų, istorijos, tiesos, kitokio gyvenimo vilties. Močiutė Genovaitė tai puikiai suvokė (nors niekada taip besielgiantiems žmonėms, skriaudėjams neapykantos neparodė), ji stengėsi nuo tos pražūtingos ideologijos, nuo tos melo miglos apsaugoti ne tik savo vaikus, bet ir mus, vaikaičius. Kiek pasakojimų apie senelį ir „anuos laikus“ mes išgirdome iš jos tame išpuoselėtame Panemunės sode…

Močiutė labai mylėjo rožes, jų augo daug, daug, kvepiančių… pavasarį pražysdavo raudoni, balti bijūnai. Įvairiom progom jų paskinti prašydavo kaimynai. O tas gražusis sodas, deja, ne visas priklausė močiutei, tik kelios obelys ir kriaušė… O visi likusieji medžiai, kuriuos jie su seneliu Juozu dar prieš karą sodino (jie tokie brangūs, nes lietė jo rankos!), buvo nusavinti tarybų valdžios. Kiekvieną rudenį nuraškyti obuolių atvažiuodavo Kauno Panemunės rajono vykdomojo komiteto žmonės. Už sodo tvoros buvo kareivinės, ir kareivėliai sušokdavo tų obuolių. Ir vieni, ir kiti skindami juos kažkodėl laužydavo šakas. Močiutė dėl to labai sielojosi…

Jos sodely ir kieme buvo viskas sutvarkyta, gražiai sudėliota, jai padėjo ir mūsų prosenelė Brigita – močiutės mama. Ji sulaukė mūsų Panemunėje sugrįžtančių iš Sibiro. O kaip kvepėjo močiutės keptas aguonų pyragas, jos virtos uogienės!

Ji kūrė visiems mums jaukų pasaulį, kokį galima buvo sukurti primesto vargo ir priespaudos sąlygomis. Jos pasakojimų ir vertybių, kurių ji laikėsi, pasėtos sėklos pamažu dygo ir atėjo suvokimas, kas yra partizanai, laisva būtis, malda, autentiška krikščionybė, aukos būtinybė.

Klausydamasi močiutės pasakojimų, matydama, kaip mano tėtis ir jo broliai bei sesė gerbė ir mylėjo mamą, kaip ji saugojo ir užjautė savo vaikus, nė vienas nelikdavome nepasveikintas gimtadienio proga ar neišklausytas, nepriglaustas, supratau, koks džiaugsmo ir laimės šaltinis ji buvo savo vyrui, kodėl senelis ją taip be galo mylėjo ir žavėjosi, o mus taip traukė pas ją į Panemunę.

Aš supratau savo močiutę Genovaitę esant ne tik labai jautrią, bet ir labai stiprią. Kai apmąstau, ką jai teko per gyvenimą ištverti, dar labiau ja žaviuosi. Per Pirmąjį pasaulinį karą, šeimą iš Rygos nubloškus į Rusiją, jai ne tik teko Voroneže pagyventi prieglaudoje (laimė – galėjo mokytis tuo metu ten veikusioje Martyno Yčo mergaičių gimnazijoje, atkeltoje iš Vilniaus), bet ir 1920 m. Roslavlyje su mama ir broliais palaidoti nuo dėmėtosios šiltinės mirusį tėvelį Kazimierą. 1928 m. ji su seneliu Juozu palaidojo savo pirmagimį Vitolį, jam tebuvo šešiolika dienų. Skausmas abiem buvo neišpasakytas. Vėliau, spalio 28 d., senelis apie tą ateinančios gyvybės stebuklą ir mylimosios motinystės žavesį jai rašė: „… Mano Genutė vienu momentu turėjo tikro angelo vaizdą ir taip gražaus, kuris turbūt per visą amžių iš mano akių neišnyko. Tai buvo, kada aš atėjau Tavęs aplankyti po pietų, dar prieš gimdymą. Tu atrodei tokia graži, mažutė, su melsvai baltu chalatu ir veidu… Veidu angelo, spindinčio begaline nekaltybe, skaistumu ir meile“.

Mūsų tėtis Vytautas prisimena, ką jai teko išgyventi, kai jos sūnus paauglys Kastytis, nieko nesakęs, su bendraklasiais sumanė pereiti Mongolijos sieną, pasiekti Pekiną ir papulti į laisvą pasaulį. Vaikai paklydo tarp Sajanų kalnų ir juos pusgyvius pasieniečiai sugrąžino atgal. Tik sugrįžus iš tremties į Lietuvą, saugumiečiai padarė kratą namuose Panemunėje (jiems nepatiko, kad partizano šeima sugrįžo namo) ir Kastyčio sąsiuvinyje aptiko dainą „Leiskit į tėvynę, leiskit pas savus…“, perdavė „Troikai“, ši nuteisė trejiems metams Mordovijos lagerių.

Mano tėvelio sesuo Jūratė prisimena, kaip mama Sibire išgelbėjo jam gyvybę: į Taljanus atvykdavo miško darbams užverbuotų, iš kalėjimo Rusijoje paleistų kriminalinių kalinių. Vieną kartą išgėrę valgykloje pareiškė: „Einam, papjausim banditą lietuvį“. Prie namų sutikę iš darbo grįžtantį Vytautą, prie jo šlykščiai prikibo viena iš kompanijos. Jis kirto jai per veidą. Tada vyrų rankose sublizgo peiliai. Tai pamatė mama. Staiga kaip stirna – nesuprantama, iš kur tiek turėjo jėgų – ji atsidūrė priešais sūnų. Vienas iš smurtautojų dūrė jai į akis pirštais ir smogė į veidą švokšdamas: „Bl…“. Mama pargriuvo ant žemės. Kompanija nuėjo savais keliais… Mamai krauju pasruvo akys, visą kūną persmelkė skausmas.

Bet baisiausia jos gyvenimo diena tikriausiai buvo 1946 m. liepos 23-ioji. Tądien ji gavo žinią, kad žuvo Jis, jos žmogus. Tėtis pasakojo, kad tądien grįždamas iš praktikos darbų jis sutiko ją gatvėje apsiverkusią. Mama tik ištarė: „Tėvelis žuvo, einam pasimelsti į bažnyčią“. Tiesa, šeima ilgokai ta žinia netikėjo, manė, kad tai saugumiečių provokacija.

Vaikai užaugo, pradėjo kurti savo šeimas, ji visas laimino ir saugojo, bet pati, matyt, jautė vienatvę ir meilės ilgesį. Tos meilės pilnatvės, išplėštos iš jos, jai niekas negalėjo atstoti. Tą liudija močiutės savo giminaičiams rašyti laiškai. Net prosenelė Brigita, gyvenimo šiurkštos nugairinta, negalėjo iki galo dukros atjausti. Viename laiške savo dukrai Genovaitė apie tai prasitaria: „Žinai, ji meilės nepripažįsta, jai tik koks filmas, kuris man patiktų pažiūrėti, tai jai nepatinka, o jai vaikų pasakos patinka…“ Vyro broliui Valiui ir jo žmonai rašytuose laiškuose į juos kreipiasi su džiaugsmu, kuris slepia jos liūdesį dėl to, kad tokia vyro ir žmonos bendrystė iš jos atimta: „Kokia laimė yra sulaukti abiem senatvės!“ (1974 m.), „…Laimingi Jūs, kad esate abudu, bendrai džiaugiatės“ (1976 m.).

Mano tėvelis Vytautas padėjo, kiek galėdamas. 2004 metais, švenčiant jos šimtąsias gimimo metines, jis parašė „Prisiminimus apie mamą“. Ten randu tokį jo įrašą: „Senatvėje mamą Genovaitę mes, vaikai, stengėmės dažniau aplankyti. Bet, matyt, nepakankamai lankėme ar bendraudami nemokėjome paguosti, nes ji laiškuose vyro broliui, dėdei Valiui, ir jo žmonai pasiskųsdavo vienatve ir ilgesiu“.

Močiutė po truputį silpo, ir 1980 m. kovo pirmą dieną tėtė su broliu Liudu iš ligoninės parvežė ją pas mus į Mickevičiaus gatvę, tikėdamiesi, kad jie su mūsų mama Gražina ją išslaugys. (Močiutė labai norėjo, kad Gražinutė Marčiulionytė taptų jos martele. Taip ir įvyko Sibire: prieš iškeliaudama į Lietuvą močiutė dar sutaisė jiems vestuvių stalą.) Deja, taip neįvyko. Dar tą patį vakarą teko močiutę vežti į ligoninę atgal, kur ji prieš vidurnaktį mirė. Tikim, kad šalia Viešpaties pirmasis ją pasitiko senelis. Dabar jie kartu, laimingi, jų niekas neišskirs.

O mums po jos mirties buvo labai sunku, liko kažkokia neužpildoma tuštuma. Ir kai atklysdavom į mūsų mielą Panemunę, apimdavo kažkokia sunkiai nusakoma būsena, gal tiksliausiai ją nusakytų V. Mačernio „Ketvirtosios“ vizijos nuotaika:

Praėjo daugel metų. Ir senolė mirė.

Neliko kambary gėlių, neliko nė

maldaknygių senų…

O kas gi liko?

Liko jos ir senelio – be galo vienas kitą mylėjusių žmonių – vaikai. Liko taurus išsipildžiusio gyvenimo pavyzdys – kaip vyras gali mylėti moterį, o moteris – vyrą. Liko pavyzdys, kaip kiekvienas mūsų gali paaukoti jam paskirtą (ar pasirinktą?) auką, pasirinkdamas pačius aukščiausius gyvenimo idealus. Atminty išliko ir tai, kad reikia gyventi kartu draugystėje, meilėje, besirūpinant vienas kitu. Taip pat išliko nepamirštamas močiutės pavyzdys, kaip svarbu nejausti neapykantos, nekerštauti tiems, sugriovusiems gyvenimą, o iškelta galva tvirtai žengti tik pirmyn. Kai žvelgiu į jų gyvenimus, mąstau apie žmogaus pašaukimą šioje žemėje: turbūt teisus šv. Bernardas, tvirtindamas, kad joks vyras nepakils į dvasios aukštumas, jei moteris jam nepadės. O gal tiesa ir tai, kad moteris išsipildo, kai save paaukoja Meilei?

Mano tėvelis, kuris nepaprastai vertino ir gerbė savo tėvelius (kaip ir jo broliai bei sesė), minėtuose prisiminimuose taip įvertino savo tėvų gyvenimą: „Mano tėvas Juozas savo gyvybę atidavė už Lietuvos laisvę ir Nepriklausomybę. Motina Genovaitė po tėvo žūties liko viena su dideliu būriu vaikų, pasiaukojo jiems. Neieškojo lengvo gyvenimo: sunkiai dirbo, maitino, augino ir auklėjo vaikus dorus, tauria pilietiškumo dvasia, skiepijo atsakomybės už savo poelgius jausmą, meilę Tėvų žemei“.

Tėvelis Vytautas paliko priesaiką ir mums visiems: „Mūsų Mamos gyvenimas ne mažiau garbingas už Tėvo gyvenimą ir jos gyvenimo auka ne mažiau svarbi. Gera būtų mums visiems dažniau prisiminti mūsų mylimus Tėvelius maldoje ir iš jų gyvenimo pasisemti stiprybės“. Mano tėvelis taip ir elgėsi, rinko medžiagą apie savo tėvelius, stengėsi išsaugoti jų dvasinį paveldą, parašė puikią knygą „Pulkininkas Kazimieraitis“.

Močiutė prieš mirtį atsisveikindama su vaikais prašė jų gražiai sutarti, mylėti vienas kitą, likti doriems. Vaikai išaugo dori, jautrūs, darbštūs, ta dvasia augino ir savo vaikus. Virš visų mūsų namų ir darbų sklando senelių Genovaitės ir Juozo dvasia. Dabar ji mus sukviečia į žygius: sausio 13-ąją – prie Kazimieraičio vadavietės Dzūkijoje, šalia Skroblaus upelio, o liepos 2-ąją, senelio žūties dieną, susitinkame toje lemtingoje vietoje – Žaliamiškyje. Kiekvienas žemėje turime savo misiją – senelis turėjo mirti už Tėvynę, mes – kilniai gyventi dėl jos.

Anūkai