Kabelių žmonės prisimena Kazimieraitį

75 metai istorijoje tėra akimirksnis. Bet 75 metai yra trys kartos, tad gyvenusių tame dramatiškame, tragiškame laikmetyje jau mažai. Bet labai džiugu, kad Kazimieraičio vardas ne tik šiame kaime, bet ir visame Dainavos krašte iki šiol tariamas su pagarba, Kazimieraičio legenda čia yra gyva. Tuo tenka įsitikinti bendraujant su dar gyvais esančiais laisvės kovų dalyviais arba jų vaikais. Kalbėjomės su Kabelių kaimo partizanų vado Andriaus Valentukevičiaus-Bijūno sūnumi Kostu Valentukevičiumi, Elyte Karlonaite-Miliauskiene ir Sigute Grigaite. Jie paliudijo, kad svetingi Kabelių kaimo žmonės Kazimieraitį globojo ir padėjo ištverti šeimos ilgesį. Bendraudama su jais supratau, kad kiekvienas pasakojimas, kiekviena prisiminimo nuotrupa yra labai svarbūs. Nes pasakoja ne tik apie Kazimieraitį, bet liudija ir to meto žmonių pasiryžimus, nuotaikas ir drauge yra tarsi svarbus potėpis bendrame partizaninio karo mūsų kraštuose paveiksle. Jautriais pasakojimais dalijosi Bijūno sūnus Kostas. „Mano tėvukas Andrius Valentukevičius su Kazimieraičiu susipažino 1944 metų spalio mėnesį, kai jis atvažiavo dirbti buhalteriu į ką tik įsisteigusią Kabelių girininkiją. Tėvukas jau prieš tai priešinosi bolševizmui ir slapstėsi miškuose nuo kariuomenės. Tėvas su kitais jaunais kabeliškiais įsirengė kelis bunkerius ir partizanavo, pas juos ateidavo Kazimieraitis. Jis tėvuką ir užvedė ant tikro partizaninio kelio. Mama visada prisimindavo, kad Juozas Vitkus buvo labai tikintis žmogus ir Kabelių bažnytėlėje šešis mėnesius dažnai melsdavosi su kaimo žmonėmis. Jis noriai bendravo su kabeliškiais, ypač su jaunimu, buvo jiems autoritetas... Tėvą nušovė 1945 m. birželio 16 d. Jis slapstėsi, bet paskutinę dieną dar užėjo į bunkerį daiktų pasiimt. Beeinant atgal, rusai pasitiko ir toj vietoj pievoj jį nušovė, nuėmė nuo jo gerus batus, striukę, striukės kišenėj buvo jo ir mamos nuotrauka. Paskui jie atėjo pas mamos seserį ir pasakė, kad šiandien nušovė žmogų. Sesuo suprato. Tėvą rado įmestą į bunkerį, nurengtą ir užmestą šakom. Mamai reikėjo parsivežti savo vyrą. Visi bijojo, bet visgi atsirado drąsių. Susiorganizavo kaimo žmonės, parvežė ir palaidojo. Likau be tėvo trijų mėnesių... Kazimieraitis labai gedėjo savo ištikimo draugo...“, – su nepaslepiamu liūdesiu balse pasakojo sūnus Kostas. Su mama ir senele jis buvo ištremtas į Sibirą. O kai grįžo, jau laisvoje Lietuvoje, netoli bunkerio, kuriame partizanavo Kazimieraitis ir jo tėvas, ir pievos, kurioje tėvas žuvo, jis pastatė kryžių.

Vaikystės prisiminimais dzūkiškai dalijosi kabeliškė Elytė Miliauskienė, kurios tėvai Kazimieraitį globojo. „Kazimieraitis gyveno mūsų namuose, už pertvaros, mažam kambarėlyje. Tėtukas išpjovė lentas ir ten kampe buvo padaryta slėptuvė. Atsimenu viskų, man buvo jau septyni metai. Kai žinodavom, kai pareis iš darbo, bėgdavau pasitikt. Prismenu, kad mani Kazimieraitis ne vienų kartų an rankų laikė, panešiodavo. O kai susruošė aic miškan, tai mamytė ir tėvukas prašė: „Pone, neikit miškan, žmona liks našlė, o vaikuciai našlaiciai.“ O jis pasakė: „O kas kariaus, jei niekas miškan neis?“ Kai jis išajo, tai visciek ataidzinėjo mūs šaimon. Jam an karcies iškeldavom skarytį. Tai reiškė, kad kaiman ramu ir viskas gerai. Jis pas mus miegodavo, valgydavo. Kap nakciu ateidavo tikryc, ar nėra pas mus Kazimieraičio, tai jis kavodavos slėptuvėn, kurių buvo tėvas jam padaris. Tėvas an tos vietos užpyldavo visokių drožlių, kad ciej nesuprast, o Kazimieraičio lovon mano brolis atsiguldavo. Tai ruskiai apžūrėdavo su prožaktorum ir nieko neradį, išaidavo... Jis mane nešiodavo, jis pareidavo, o paskui atsisveikino ir pasakė, kad išeinu į Merkinę. Kazimieraitis buvo labai geras, labai tikintis, bažnyčion ėjo, važinėjo į Kauną pas šeimą. Kai išėjo į Merkinę, greitai ir žuvo. Ir verkėm visi kaip savo artimiausio šeimos nario, mes buvom vaikai, jis labai mylėjo mus, sakydavo, kad ir mano vaikai tokie“.

Sigutė Grigaitė, Kazimieraičio ryšininko Jono Grigo dukra, pasakojo: „Mano tėvukas buvo asmeninis Kazimieraičio ryšininkas. Tėvui buvo tekę daug kur pabuvot su Kazimieraičio pavedimais. Kadangi jie turėjo rašomąją mašinėlę ir rotatorių, perdavinėjo kvietimus atvykti ir kitas žinias. 1945 metais Berštų, Pariečės ir Marcinkonių garnizonai apsupo namelį, jie tikėjosi šito, tad buvo išgabenę ir išslapstę didžiumą reikalingų daiktų. Tėvą Kazimieraitis išsiuntė pranešti kitoms partizanų kuopoms už Merkio ir Nemuno. Kiti vyrai buvo išsislapstę po kitus bunkerius. Vadas Bijūnas su Motiejumi Krauneliu-Balandžiu anksti rytą nuėjo pasiimti daiktų ir grįždami pateko į pasalą. Bijūnas žuvo pirmas. Tėvas, atlikęs pavedimą, grįžo į Rudnią, tada sužinojo apie nelaimę. Kazimieraitis slapstėsi trečiame bunkeryje. Tėvas iškart nuėjo pas jį ir išvedė, nes ten likti buvo pavojinga. Tėvas atsisveikindamas su Kazimieraičiu jam padovanojo automatinį pistoletą. Kazimieraitis tėvui buvo labai atviras, daug pasakodavo. Šviesdavo jį. Tėvas klausė, kodėl jis, būdamas aukšto rango karininkas, nepasitraukia į Vakarus, o jis atsakydavo: „O kas čia vadovaus ir kovos, jei mes pasitrauksim. Mes gi davėme priesaiką“. Kazimieraitis buvo labai tikintis, prieš kur nors eidamas, visada pasimelsdavo“.

Kasčiūnų kaime gyvenančio ir tikrąją šio krašto pokario laisvės kovų istoriją liudijančio paskutinio likusio gyvo devyniasdešimt šešerių metų Varėnos krašto partizano Juozo Jakavonio-Tigro prisiminimai apie Kazimieraitį taip pat neįkainojami. Būdamas dvidešimties metų, jis šioje savo tėvų sodyboje ant paties Merkio kranto su kitais partizanais įrengė bunkerį, kuriame 1945–1946 m. gyveno ir dirbo Pietų Lietuvos partizanų vadai Juozas Vitkus-Kazimieraitis ir Adolfas Ramanauskas-Vanagas. Vadavietėje buvo įrengta spaustuvėlė, spausdinamas partizanų laikraštis „Laisvės varpas“, rengiami ir spausdinami štabo dokumentai. „1945 m. atėjus žiemai, A. Ramanauskas-Vanagas ir aš paprašėme, kad mano tėvas mūsų sodyboje leistų išsikasti žieminę slėptuvę. Čia vėliau ateidavo ir gyveno ir Dainavos apygardos partizanų vadas Kazimieraitis. Šiame bunkeryje buvo įsikūręs Dainavos apygardos štabas. Aš iš Druskininkų milicijos su draugu išvogėme spausdinimo mašinėlę, kurią pėsčiomis per miškus ant pečių parnešiau į tėvų sodyboje esantį bunkerį. Mane Kazimieraitis net išbučiavo, nes mašinėlė buvo labai reikalinga atsišaukimams, dainoms, įvairiems tekstams spausdinti. Vėliau čia buvo spausdinamas laikraštėlis „Laisvės varpas“, kurio keletas egzempliorių aš išsaugojau iki šių dienų. Mano uždavinys buvo susisiekti su kitais vadais, perduoti slaptą informaciją ar dokumentus, visur lydėti Vanagą ir Kazimieraitį. Man jis iki šiol išliko partizanų vado idealas“.

VSAT Kabelių užkardos vadas Donatas Urbelionis pasakojo apie dabartinę situaciją pasienio tarnyboje, kuri neramina. „Savo kasdieniame darbe susiduriame su kontrabandininkais, o pastaruoju metu – ir su neteisėta migracija. Pasieniečiams reikia ne tik fizinių jėgų, reikia ir dvasinės pagalbos. Tad dėkojame, kad jos visada sulaukiame iš Kabelių kaimo gyventojų, kad turime galimybę dalyvauti šiose Šv. Mišiose“. Jis pažymėjo, kad „čia partizanavęs Juozas Vitkus-Kazimieraitis bei kiti kovoję dėl Lietuvos laisvės žmonės – mums sektinas pavyzdys visomis prasmėmis. Tai pasieniečius įpareigoja. Laisvė nėra duotybė, ją reikia saugoti ir tausoti visom galimom priemonėm. Esame atviri vietos bendruomenei ir džiaugiamės galėdami su jais bendrauti. Dėkojame už nuoširdumą ir vieningumą“.

Po Šv. Mišių minėjimo dalyviai trumpam stabtelėjo prie bažnyčios šventoriuje įrengtos memorialinės lentos čia kunigavusiems dvasininkams šviesuoliams Jonui Lauriūnui ir Karoliui Garuckui. Vytautas Budnikas pasakojo apie tai, kad sovietmečiu čia veikė pogrindinė kunigų seminarija, parapija buvo tautiškumo puoselėjimo centras. Jis pakvietė jungtis prie iniciatyvos atgaivinti Kabelių kleboniją kaip dvasinį centrą. „Reikėtų, kad Kabelių žmonės labiau žinotų savo kaimo istoriją. Entuziastai galvoja burtis gaivinti kleboniją, padaryti čia muziejų. Pirma iniciatyva – įrengta Kabelių krautuvėlės skaitykla. Mes viliamės, kad prie krašto gaivinimo prisidės daugiau žmonių. Galės čia lankytis žmonės, tie patys dvasininkai galės čia lankytis, prisiminimų vakarus surengti“.

Sesuo Agnė Gučaitė Kabelių bažnyčios klebonijoje pasakojo apie Jono Lauriūno ir Karolio Garucko, kurie čia darbavosi ir padėjo sovietmečiu šių apylinkių žmonėms ištverti persekiojimus, ganytojišką veiklą. Ji paminėjo, jog kunigas J. Lauriūnas buvo intelektualas, labai dvasingas ir asketiškas, jis padarė įtaką ne vienam tapti dvasininku. Ji pasidalino prisiminimais, kad čia vykdavo rekolekcijos.

Vėliau visi rinkosi parapijos namuose pasistiprinti, pabendrauti ir padainuoti partizaniškų dainų. Jautriai iki graudumo partizaniškas dainas dainavo Agnė Sabulytė, jai pritarė giminaičiai.

Labai svarbia informacija pasidalino partizanų palaikų tyrinėjimuose dalyvaujantis Ernestas Kuckailis. Jis apgailestavo, kad Kazimieraičio palaikų paieškos šiemet kol kas bevaisės, tačiau tolimesnėms paieškoms dedamos visos įmanomos pastangos. Jis atsivežė parodyti šovinius, kuriuos rado aplinkiniuose Kazimieraičio žūties vietos miškuose.

Giminaičiai nuoširdžiai padėkojo visiems, kurie prisidėjo organizuojant renginį bei jame dalyvavo ir pagerbė J. Vitkų-Kazimieraitį.

Renginio metu prisimintas neilgas, bet labai prasmingai nugyventas J. Vitkaus-Kazimieraičio gyvenimas. Juozas Vitkus gimė 1901 m. gruodžio 10 d. Mažeikių aps. Skuodo vls. Ketūnų k. ūkininko-knygnešio šeimoje. Vaikystė prabėgo Tirkšlių miestelyje. 1920 m. lapkričio mėn., mokydamasis Telšių gimnazijos 6-ojoje klasėje, įstojo į Kauno karo mokyklą. 1921 m. baigė jos IV laidą ir buvo paskirtas į veikiančios armijos 4-ąjį Karaliaus Mindaugo pėstininkų pulką, gynusį Širvintų–Giedraičių barą. 1927 m. vedė mokytoją Genovaitę Grybauskaitę.

J. Vitkus gilino savo žinias Kauno aukštesniuose karo technikos kursuose, mokėsi Belgijos karo mokyklos Inžinerijos skyriuje Briuselyje. Grįžęs iš studijų užsienyje tarnavo Kaune inžinerijos bataliono technikos viršininku. 1938-aisiais, gavęs pulkininko leitenanto laipsnį, pradėjo dėstyti Karo mokykloje inžineriją. Buvo apdovanotas Lietuvos nepriklausomybės medaliu, Gedimino ordinu, Šaulių žvaigžde.

1941 m. prasidėjus karui, iš kariuomenės pasitraukė. Vokiečių okupacijos metais dirbo inžinieriumi, buvo Lietuvių fronto Vilniaus štabo narys, kūrė pogrindinę antinacinę bei antikomunistinę karinę „Kęstučio“ organizaciją, dėstė pogrindinėje karo mokykloje inžinerijos disciplinas.

Antrosios bolševikinės okupacijos metais J. Vitkus visas jėgas skyrė partizanų veiklos organizavimui. Būdamas vienas iš nedaugelio tokio aukšto rango karininkų rezistenciniame sąjūdyje, jis gerai suprato politinę ir karinę organizacijos reikšmę. 1945 m. gegužės 7 d. J. Vitkus įsteigė Dzūkų grupės partizanų štabą, parengė jo pirmus direktyvinius dokumentus, vėliau suformavo Merkio rinktinę (po jo žūties pavadinta Kazimieraičio vardu). 1945 m. lapkričio 18 d. įkūrė „A“ apygardą, o 1946 m. pavasarį, susitikęs su Tauro apygardos pareigūnais, suformavo Pietų Lietuvos partizanų sritį ir buvo išrinktas jos vadu.

Tapęs pirmosios partizanų srities vadu, rūpinosi tolesniu partizanų veiklos koordinavimu. 1946 m. balandžio 22 d. pasirašė Lietuvos partizanų deklaraciją, skelbiančią pagrindinius Lietuvos valstybingumo atkūrimo principus, leido srities laikraštį „Laisvės varpas“.

1946 m. liepos 2 d. susirėmime su sovietine kariuomene Žaliamiškyje netoli Liškiavos (Lazdijų aps.) buvo sunkiai sužeistas ir po kelių valandų mirė. Bolševikai J. Vitkaus žmoną su penkiais vaikais 1948 m. ištrėmė.

Atkūrus nepriklausomą Lietuvos valstybę, kovotojo už laisvę nuopelnai buvo deramai įvertinti. 1997 m. lapkričio 20 d. LR Prezidento dekretu J. Vitkus apdovanotas Vyčio Kryžiaus I laipsnio ordinu, 1998 m. sausio 26 d. jam suteiktas pulkininko laipsnis, jo vardu pavadintas Lietuvos kariuomenės Inžinerijos batalionas Kaune, gatvės Vilniuje ir Kaune.

Kazimieraitis buvo ir yra laikomas partizanų idealu. Apmaudu, kad iki šiol nežinome, kur Kazimieraitis yra palaidotas. (Red. pastaba: palaikai rasti 2022 m. spalio 20 d. Leipalingyje, 2023 m. spalio 21 d. jis palaidotas Antakalnio kapinėse.) Jam amžino poilsio namais tapo Dzūkijos miškas. Tiksliau apibūdinti žmogų, kaip tai padarė kitas partizanų vadas Adolfas Ramanauskas-Vanagas, neįmanoma: „Kazimieraičiui žuvus, Sąjūdis neteko vieno iš aukščiausių savo vadų. Be galo atsidavusio savo Tėvynei. Aš kaip pavyzdį kėliau Kazimieraičio asmenybę, žmogų, kuris visas savo dvasines ir fizines jėgas paskyrė Lietuvos išlaisvinimo kovai, karininką, kuris iki paskutinio atodūsio tesėjo duotą priesaiką. Kovotoją, kuris pelnytai buvo laikomas ir yra partizanų idealu. Kuris įgijo meilę ir pagarbą visų partizanų ir jų vadų. Turėjo didžiulę įtaką dėl to, kad buvo išsižadėjęs asmeninės gerovės. Be galo pasišventęs Sąjūdžio reikalams. Nepaprastai darbštus, teisingas, kantrus, blaivus ir labai religingas žmogus...“.

Kazimieraičio giminės trumpam sustojo prie šalia bendruomenės namų atidengtos atminimo lentos ir stendo J. Vitkui-Kazimieraičiui. Jame yra išspausdintas prieš 1945 m. Kabeliuose rašytas Kazimieraičio priesakas, kuriame užkoduoti labai svarbūs dalykai. „Mano gyvenimas taip suskirstytas: maldos brangiausiajai šeimynėlei, kad Jus Dievas išlaikytų, globotų ir vestų didesnei Dievo garbei ir kad greičiau sugrįžtų į pasaulį tiesa ir teisingumas; mano darbai Lietuvai Tėvynei, mažinant neteisybes, skriaudas, guodžiant nusiminusius ir vilties nustojusius, o mano vargai bei nepritekliai, patirtas šaltis, nuovargis, darganos, ir gilūs širdies skausmai, išgyvenimai – už skaistykloje kenčiančias sielas“. Jo šeimos nariai tvirtina, jog šis priesakas veikia visus giminaičius ir kiekvieną atskirai, gal todėl jų giminėje yra dvasininkų, medikų, menininkų.

J. Vitkaus-Kazimieraičio priesake iš tiesų užkoduotos laikui nepavaldžios gyvenimo vertybės. Pagal jas turėtume gyventi ir mes visi, jau ketvirtą dešimtį gyvenantieji nepriklausomoje Lietuvoje.