1946 m. balandžio 23 d. deklaracija ir jos kontekstai

Nors šiandien susitikome pasikalbėti apie Juozo Vitkaus-Kazimieraičio ir jo ginkluoto pasipriešinimo aplinką, pradėkime šiek tiek iš toliau. Į Dainavos apygardos veikimo teritoriją Kazimieraitis atvyksta 1945 m., o artėjant pavasariui užmezga ryšį su vietos partizanais. Tačiau, žvelgiant iš kiekybinio požiūrio taško, antisovietinė rezistencija jau buvo pasiekusi patį piką. Taigi kokią situaciją Kazimieraitis pamato, kokias programines vizijas bando įdiegti partizanams?

Žinome, jog Dzūkijoje Lietuvos laisvės armijos įtaka yra labai menka. Žemaitijoje, Aukštaitijoje ta įtaka nemenka jau vien tuo požiūriu, jog daugelis LLA narių tampa partizanų vadais. Kaip žinoma, Juozas Vitkus priklausė kitai pogrindžio organizacijai – „Kęstučiui“. Ši organizacija, aišku, turėjo kontaktų su LLA, tačiau veikė savarankiškai, kiek leido tuometinės pogrindžio sąlygos. Tuo laiku Juozas Vitkus įsidarbina Kabelių girininkijoje, o ten – miškingos teritorijos, todėl natūralu, kad partizanų ten gausu. Ir aišku, kad partizanai į jį atkreipia dėmesį, nes jis yra karininkas, ir aukšto laipsnio karininkas – pulkininkas leitenantas. Jeigu pažiūrėtume į bendrą partizaninį pasipriešinimą, tai jis buvo vienas aukščiausio laipsnio karininkų, išėjusių į mišką.

Su kokia programa į partizaninio karo areną įžengia Juozas Vitkus-Kazimieraitis?

Pirmas jo darbas – tai vienijimo darbas, tai yra suvienyti tuo laiku veikusius atskirus partizanų būrius į vieną struktūrą. Jis ir įkuria tokią struktūrą pavadinimu „Dzūkų grupė“. Tai vienas pirmųjų Juozo Vitkaus darbų, ir ta Dzūkų grupė turi suvienyti visus tuo laiku Dzūkijos regione veikusius partizanus. Kaip matysime iš tolesnių įvykių, ta Dzūkų grupė žingsnis po žingsnio tampa Dainavos apygarda.

Dainavos apygardą istorikas Juozas Starkauskas yra skambiai pavadinęs partizaninio pasipriešinimo bastionu. Kiek tai atitiko tikrovę ir kokia to proceso dalimi teko būti Juozui Vitkui-Kazimieraičiui?

Čia žiūrint, kuria prasme bastionas – ar tai partizanų gausa, ar kovinės operacijos. Bastionas lyg ir suponuotų kažkokią gynybinę teritoriją. Bet čia gal labiau toks literatūrinis pavadinimas. Tačiau matant Juozą Vitkų vienijimosi procese, matyti, su kiek daug problemų susiduriama, nes vis dėlto tai pogrindžio sąlygos. Reikia turėti omenyje, kad 1945-aisiais partizanų gausiausia, bet tais pačiais metais partizanų skaičius ir sumažėja. Dėl dviejų veiksnių. Pirmasis – sovietų saugumo struktūrų veikla, „oblavos“, kariuomenės siautėjimas: partizanai patiria daug žmogiškųjų nuostolių, tai metai, kai žūva daugiausia partizanų, tarp jų ir Dzūkijos regione. Reikia matyti ir kitą veiksnį, kuris sumažina partizanų skaičių, – paskelbtą legalizaciją. Sovietų valdžia kreipėsi į besislapstančius, teigdama, kad viskas bus dovanota, jeigu grįš į normalų gyvenimą, ir tai irgi koreguoja bendrą partizanų skaičių. Kalbu apie tai todėl, kad dėl šių priežasčių, dėl struktūrų spaudimo sunkėja pasipriešinimo sąlygos, ir čia jau reikia daug konspiracijos, slapstymosi – atvirai nepaveiksi. Yra ir daugiau įvairių dalykų, kuriuos Vitkus turi perprasti, nes jis negali sukviesti visų partizanų į vieną vietą ir jiems išaiškinti. Turi būti tarpusavio ryšiai, slaptieji ryšiai; vienas iš tokių dalykų – kad Kazimieraičio tapatybė irgi ne visuomet buvo žinoma. Taigi Vitkus, įvaldęs konspiracijos taisykles, kuria pasipriešinimo struktūrą. Susirašinėja laiškais, per patikimus ryšininkus ir t. t. Taigi reikia turėti omenyje: nors jis buvo partizanų vienytojas, veikė labai sudėtingomis sąlygomis, nuolat jautė sovietų saugumo spaudimą.

Jeigu šiandien kalbame apie partizanų vienijimą, centralizaciją, apie svarbiausius programinius Lietuvos partizanų dokumentus, prieš akis turbūt dažniausiai iškyla 1949 m. vasario 16 d. deklaracija. Tai – svarbiausias antisovietinio pasipriešinimo dokumentas. Tačiau būta ir kitų deklaracijų, svarbių antisovietinės rezistencijos panoramoje, išreiškusių tam tikras vizijas ir idėjas. Kokių? Kokios jų pagrindinės idėjos, nuo ko viskas prasidėjo?

Žinoma, reikia pasakyti, jog visas pasipriešinimas buvo ne tik karinė, bet ir visuomeninė, arba, kitaip tariant, politinė struktūra. Todėl partizanų vienijimasis, šis procesas, yra neatsiejamas nuo politinių idėjų deklaravimo. Žvelgiant į Vitkaus programines nuostatas, galima sakyti, iš karto brendo ir deklaracija – kokią ateities viziją norima matyti. Kitaip tariant, partizanai kovojo dėl nepriklausomos Lietuvos, ir kokią tą Lietuvą norėjo matyti – taigi vyko minčių formavimas. Žinoma, reikėtų pridurti, jog vienijimosi metu partizanai susidūrė ne tik su išorine destrukcine jėga, bet turėjo ir vidinių nesutarimų. Dzūkijoje susiformavo du centrai – Dzūkų rinktinė ir Dzūkų grupė, ir, aišku, natūraliai kilo klausimas, kas ką prijungs. Vyko diskusijos, buvo, švelniai tariant, nesutarimų su tuometiniu Dzūkų rinktinės vadu, taip pat karininku Domininku Jėčiu-Ąžuolu. Nepaisant to, buvo įkurta A apygarda, kuri vėliau pasivadins Dainavos apygarda. Ir ne tik Dainavos – reikia pasakyti, kad formuojasi kelių apygardų junginys, t. y. sritis. Vitkus susisiekė su Tauro apygarda, kuriai tuo metu vadovavo Zigmas Drunga-Mykolas Jonas. Kodėl visi šie faktai svarbūs? Nes visų šių procesų, vienijimosi eigoje ir atsiranda pirmoji Lietuvos partizanų deklaracija – politinė deklaracija. 1946 m. balandžio 23 d. Pietų Lietuvos srities vadai susirenka, spėjama, Punios šile, ten vyksta posėdis, kurio metu pasirašoma Lietuvos partizanų vadų suvažiavimo deklaracija. Spėtina, kad šios deklaracijos autorius yra Vitkus, bent jau Vanagas tai mini savo prisiminimuose. Antanas Kulikauskas, kuris buvo suimtas 1946 m. ir irgi dalyvavo tame posėdyje, teigė, kad deklaraciją sukūrė posėdžio dalyviai. Todėl teisingiau būtų pastebėti, jog deklaracija turbūt buvo koreguojama. Jeigu Vitkus buvo kūrėjas, tai posėdžio metu kuris nors iš narių galėjo vieną ar kitą mintį pakoreguoti, papildyti. Taigi galima teigti, kad deklaracijos kūrėjas yra vienas, bet papildomų minčių galėjo kilti nuolat.

Kodėl šis dokumentas atsiranda būtent Dainavos apygardoje? Ar galima teigti, kad tai savotiškas Pietų Lietuvos partizanų organizacinės pažangos pavyzdys?

Taip, nes 1945 m. buvo suimta didžioji dauguma LLA narių, taigi LLA nepavyko suvienyti pasipriešinimo Lietuvoje, todėl daug kas buvo formuojama ne iš viršaus, o iš apačios. Čia matome, kaip iš apačios buvo suformuota apygarda, paskui sritis – būtent iš atskirų partizanų vadų, per susitikimus, per susirašinėjimus. Taigi galima matyti, kad Pietų Lietuvos partizanų sritis buvo pirmoji sritis, kuri buvo įkurta Lietuvoje. Kitos dvi sritys bus įkurtos vėliau: viena metais vėliau, o kita dar vėliau. Štai kokios buvo tendencijos. Galima sakyti, kad vienijimosi darbe tuo laiku pirmavo Pietų Lietuvos partizanai.

Koks deklaracijos fizinis likimas? Ar žinoma, kaip deklaracija pateko į sovietinio saugumo rankas?

Iki šiol mes nesame suradę deklaracijos originalo. Spėčiau, kad ji gali būti įdėta į kurią nors bylą, gali būti kokiame nors dokumentų rinkinyje. Žinomas tik faktas, jog deklaracija pateko į sovietų saugumo rankas, nes 1947 m. per kratą partizanų ryšininko Uosio sodyboje buvo rasti dokumentai, tarp kurių buvo ir deklaracija. Pagal Antano Kulikausko tardymo protokoluose esančią medžiagą, ta deklaracija ten buvo paslėpta jau 1946 m. – dokumentai buvo užkasti prie šulinio iš karto po įvykio. Taigi faktas, kad originalas pateko į sovietų saugumo rankas. Ar originalas išliko, negalime pasakyti, tačiau deklaracijos originalo tekstas yra žinomas, nes 1946 m., iškart po deklaracijos pasirašymo, ji buvo publikuota Pietų Lietuvos srities partizanų laikraščiuose „Laisvės varpas“, „Už tėvų žemę“. Taigi jos tekstas mums žinomas, nieko paslaptingo ten nėra.

1946 m. balandžio 23 d. deklaracija vadų susitikime parašoma ar pasirašoma?

Mano manymu, iki tos datos ji jau buvo parašyta, bet galėjo būti padarytos kažkokios korekcijos.

Koks tolesnis deklaracijos likimas, sklaida? Ar ji buvo platinama pogrindinėje spaudoje, dauginama atsišaukimo forma, ar kitais būdais? Kiek žinoma, ji buvo išspausdinta partizanų laikraštyje „Laisvės varpas“.

Ji buvo atspausdinta Pietų Lietuvos partizanų spaudoje, turbūt nukeliavo ir į Tauro apygardą. Bet esmė ta, koks trapus buvo partizano likimas: daugelis šią deklaraciją pasirašiusiųjų žuvo jau 1946 m. – tas pats Kazimieraitis, tas pats Mykolas Jonas ir kiti. Aišku, kai kurie išpartizanavo ir ilgiau, pvz., Sergijus Staniškis-Litas.

O kodėl tame vadų susitikime nedalyvavo Adolfas Ramanauskas-Vanagas, nepasirašė deklaracijos?

Vanagas posėdyje nedalyvavo. Priežastį sunku pasakyti. Jis dirbo su Kazimieraičiu, bet galėjo nevykti dėl konspiracinių sumetimų. Reikia pažymėti, kad tuo metu Vanagas ėjo rinktinės vado pareigas (Merkio – T. K.), o čia jau susitinka aukštesnė vadovybė. Galima sakyti, Vanagas galėjo būti pageidautinas, bet nebūtinas.

Manau, kad vienas iš šios deklaracijos išskirtinumų yra tas, kad ją pasirašė legaliai gyvenęs, tačiau kartu ir partizanų veikloje dalyvavęs Alytaus mokytojų seminarijos mokytojas, rašytojas Konstantinas Bajerčius-Garibaldis. Jis nebuvo tipiškas partizanas, nebuvo kokio nors organizacinio partizanų vieneto vadas, todėl manau, kad jam teko suvaidinti tokį, sakyčiau, nebūdingą vaidmenį. Po pasirašymo jis greitai buvo suimtas ir nukankintas, o 1949-aisiais jam skirtas aukščiausias – Laisvės kovų karžygio – apdovanojimas. Taigi kuo tai galima paaiškinti, koks buvo Garibaldžio vaidmuo pasirašant ir kuriant deklaraciją?

Čia reikia pažymėti vieną labai svarbų momentą – 1946 metai dar yra tas laikas, kai žmonės gali dalyvauti partizanų veikloje ir tuo pačiu metu gyventi legaliai. Vėliau, po 1946 m., tokia galimybė jau buvo neįmanoma: arba įsijungi į partizanų gretas, arba būni tik ryšininkas. Tuo laiku persekiojimo priemonės jau sustiprėjusios, bet dar ne tiek, kad nebūtų įmanomas pusiau legalus gyvenimas ir pasipriešinimo veikla. Garibaldžio pavyzdys kaip tik ir parodė, kad gyvenant legaliai tavo dienos suskaičiuotos. Vis tiek kažkur bus gauta informacijos, ir tu būsi suimtas. Bet čia reikia pasakyti, kad Garibaldis buvo tarp partizanų, jis juos pažinojo. Dirbo Alytuje ir tikrai pažinojo Vanagą ir Antaną Kulikauską, kuris taip pat pasirašė šią deklaraciją. Taigi Garibaldis turėjo ryšių su partizanais, ir natūralu, kad jis taip pat pasirašė. Sunku pasakyti, kuo konkrečiai jis prisidėjo prie šios deklaracijos parengimo, šioje vietoje nespėliočiau. Bet Garibaldis bent pirmajame pasipriešinimo etape buvo arti partizanų vadovybės. Kodėl jis buvo išskirtas netgi 1949 metų vadovybės susitikime – atrodytų, nagrinėtinas klausimas. Žinoma, jį prisimena ir apdovanoti teikia Adolfas Ramanauskas-Vanagas.

Kuo ši deklaracija išskirtinė, svarbi kitų deklaracijų kontekste? Kokios šios deklaracijos sąsajos su 1949-ųjų metų deklaracija?

Nepasakyčiau, kad ji kuo nors labai išskirtinė, bet ji buvo pirma. Tai pirmoji partizanų deklaracija, kuri nebuvo užmiršta kartu su ją pasirašiusiųjų žūtimi ar suėmimais. Ji turėjo tęstinumą. Šioje deklaracijoje yra labai svarbių punktų, kuriuos galima pacituoti. Joje nurodoma, kad Lietuva numatoma kaip demokratinė valstybė. Tai pagrindimas, jog Lietuva, atgavusi nepriklausomybę, būtų ištikima 1922 m. Konstitucijai. Lietuva būtų valdoma per demokratiniu būdu išrinktą Seimą. Tai labai svarbi frazė dar ir dėl to, jog parodo, kaip partizanai kritiškai žvelgė į prieškarinę Lietuvą ir autoritarinį režimą. Taigi partizanai savęs siejo ne su autoritariniu režimu (1938 m. Konstitucija), o su 1922 m. Konstitucija. Reikia pasakyti, kad kai kurie šios deklaracijos punktai perėjo į kitas deklaracijas. 1945 m. į Lietuvą grįžo Jonas Deksnys ir tais pačiais metais vėl išvyko. Bet jam pavyko susitikti su Juozu Vitkumi – vieninteliu partizanų vadu, su kuriuo jam pavyko susitikti.

Antrą kartą Deksnys atvyko 1946 m. gegužės mėnesį. Tuomet susitiko su Tauro apygardos partizanais. Žinoma, matyti, kad Deksnys gerbė Vitkų – jam tai buvo vado intelektualo pavyzdys. Bet 1946 m. Deksniui nepavyko susitikti su Vitkumi, nes liepos 2 d. Vitkus žuvo. 1946 m. birželio mėnesį Jonas Deksnys ėmėsi vienyti pasipriešinimą, jis irgi kūrė savo deklaracijas; spėtina, kad jis buvo Vyriausiojo Lietuvos atstatymo komiteto (VLAK) deklaracijos autorius. Faktas, jog Deksnys žinojo apie pirmąją deklaraciją ir kai kuriuos punktus tiesiog perkėlė į savo deklaraciją. Yra žinoma, kad netgi VLAK deklaracijos pasirašymo metu dalyvavęs MGB agentas Ąžuolas savo agentūriniame pranešime pažymi, kad kai kurie punktai buvo perimti iš pirmosios deklaracijos. Agentas rašo, kad iš pirmosios deklaracijos buvo perimta netgi daugiau punktų, tačiau, lyginant tekstus, tai nepasitvirtina. Taigi šios balandžio mėn. deklaracijos pagrindiniai punktai perėjo į kitą – VLAK – deklaraciją. Bet tai nebuvo paskutinė sukurta deklaracija: toliau sekė BDPS deklaracija Nr. 2, o Balandžio deklaracijos punktai vis keliavo per vėlesnes deklaracijas, kol buvo pasirašyta 1949 m. vasario 16 d. deklaracija. Visose deklaracijose atsispindi pagrindinis teiginys dėl demokratinės Lietuvos Respublikos, kuris „atkeliavo“ iš 1946 m. balandžio deklaracijos. Tačiau pažymėtina, kad 1949 m. vasario 16 d. deklaracijoje nebuvo nuorodos į pirmąją deklaraciją. Ten buvo nuorodos į VLAK deklaraciją, į BDPS II-ąją deklaraciją, tačiau į pirmąją nuorodos nėra. Po vadovybės susitikimo Adolfas Ramanauskas-Vanagas dar bandė siųsti raštą, kuriame išdėstė pasiūlymą, kad deklaracijos tekstas būtų pakoreguotas ir būtų įrašyta, jog 1949 m. vasario 16 d. deklaracija buvo kurta remiantis ir Balandžio deklaracija. Vanago rašte buvo ir kitų pasiūlymų, pvz., dėl atstovavimo Vakaruose. Bet suprantama, jog tie metai buvo tokie, kad jau niekas negalėjo susirinkti, ryšiai buvo sutrūkinėję, laiškai keliaudavo vėluodami, nepasiekdavo adresatų tarp partizanų apygardų, todėl, aišku, pakeitimai neįvyko. Aišku tik tiek, kad Vanagas šią deklaraciją nuolat prisimindavo. Ir neatsitiktinai 1949 m. vienu pirmųjų Jono Žemaičio-Vytauto aktų aukščiausiu apdovanojimu apdovanojami Juozas Vitkus-Kazimieraitis ir Juozas Kasperavičius-Visvydas. Tai natūralu, nes Kazimieraitis Vanagui buvo neginčijamas autoritetas. Pastebėtina, kaip šiltai jį mini Vanagas savo prisiminimuose – vienoje vietoje netgi simboliškai pavadina žvaigžde. Taigi Vanagas tą deklaraciją turėjo savo archyve, ir natūralu, kad visada ją prisiminė ir laikė savotišku atskaitos tašku.

Pastebėtina, kad tame susitikime, kuriame buvo pasirašyta pirmoji deklaracija, iš Tauro apygardos buvo vienas atstovas, o iš Dainavos apygardos – net penki partizanų atstovai.

Tiesa, tame suvažiavime dalyvavo Tauro apygardos vadas Mykolas Jonas, todėl natūralu, kad jis turėjo ir visus reikiamus įgaliojimus atstovauti visai apygardai Pietų Lietuvos partizanų susitikime, arba, kaip dar vartojama sąvoka, „suvažiavime“. Tačiau vėliau, po 1947 m., ją pakeičia „susitikimas“, „sąskrydis“.

Taigi kokį vaidmenį pokario pasipriešinime teko suvaidinti Kazimieraičiui? Ko būtų netekusi laisvės kova?

Likimas taip jau sudėliojo, kad Juozas Vitkus tapo Pietų Lietuvos srities partizanų vadu, viena ryškiausių asmenybių Pietų Lietuvos regione; jo dėka vyko partizanų vienijimosi darbai, jo dėka parašyta pirmoji partizanų deklaracija. Kaip būtų buvę be jo, kas būtų užėmęs jo vietą ir kiek tai būtų vėlavę – tai kitas klausimas. Tuo laikotarpiu, kai Kazimieraitis įsitraukė į pasipriešinimą, partizanai ieškojo asmenybių, kurios galėtų vadovauti būriams, nes karininkų partizanų gretose per visą laikotarpį buvo palyginti labai mažai. Mano skaičiavimais, į partizanų būrius tiesiogiai įsiliejo 107 Lietuvos kariuomenės karininkai, neskaitant tų, kurie buvo LLA nariai, buvo suimti ir nespėjo tiesiogiai įsilieti į partizanų gretas. Nekalbu apie LLA narius, kurie buvo suimti, nors galbūt turėjo ketinimų prisijungti prie partizanų. Tuomet, žinoma, karininkų būtų daugiau. Bet iš tų įsijungusių, kurie tiesiogiai kūrė partizanines struktūras, Juozas Vitkus buvo vienas aukščiausią karininko laipsnį turėjusių partizanų vadų. Nekonfliktišką Vitkaus charakterį rodo ir tai, kad jis vengė kitų partizanų vadų nesutarimų, ginčų. Taigi neatrodo, kad Vitkus būtų su kuo nors konfliktavęs, nors konfliktas galėjo bręsti su Dzūkų rinktinės štabu ir jo vadu Jėčiu-Ąžuolu, tačiau Vitkus stengėsi konflikto nekaitinti.