Kodėl „ramūs dzūkeliai“ užkūrė karštą pirtį

Daug kas akcentuoja, jog antisovietinis pasipriešinimas Dzūkijoje buvo vienas intensyviausių visoje pokario pasipriešinimo panoramoje. Kartais Pietų Lietuvos gyventojus lydi ramaus ir tylaus, atlapaširdžio „dzūkelio“ įvaizdis. Tačiau kodėl tie iš pažiūros „ramūs dzūkeliai“ užkūrė tokią karštą pirtį raudoniesiems? Kokios pasipriešinimo ištakos?

Iš tikrųjų Pietų Lietuva, Dzūkija, su visais XX a. pradžios istoriniais ypatumais atrodo lyg ir nėra dėkinga vieta stipriam, masiškam pasipriešinimui, koks įvyko nuo 1944 m. rudens ir savo piką pasiekė 1945 m. pavasarį, bet tikrai yra keletas priežasčių, kuriomis galima paaiškinti šį fenomeną. Prisiminkim, kad šitas kraštas yra lietuviškas. 1918–1920 m. gyventojai labai aiškiai apsisprendžia prisidėti prie Lietuvos valstybės kūrimo: lenkų legionierių, bolševikų užnugaryje kuriasi partizanų būriai, pakankamai masiškai stojama į savanorius, į Lietuvos kariuomenę. Galų gale po Nepriklausomybės kovų Dzūkiją perskiria demarkacinė linija. Vienoje pusėje, lenkų okupuotoje, lietuviai labai susipratę, visais įmanomais būdais vyksta lietuviška veikla – pradedant Šv. Kazimiero draugija, plačiu „Ryto“ mokyklų tinklu, baigiant pogrindine veikla. Daug žmonių bendradarbiauja su Lietuvos valstybės žvalgyba, užsiima kontrabanda arba lietuviškos spaudos gabenimu, ir visa ta nuotaika, patriotinis nusistatymas, nepaisant didelės, brutalios okupacinio režimo priespaudos, išlieka iki pat 1939 m. rudens, kai Vilniaus kraštas grįžta Lietuvai. Apibendrindamas noriu pasakyti, kad priešprieša lenkų okupaciniam režimui, kova už savo teises, už lietuvybę, už prisijungimą prie didžiosios Lietuvos užgrūdina šio krašto žmones ir tam tikra prasme padeda pagrindus pogrindinei veiklai, tampa tarsi jos pradžiamoksliu, nes tokia veikla vyko: susipratę lietuviai turėjo veikti nelegaliai, kitu atveju jie atsidurdavo Gardino, Vilniaus ar Lydos kalėjimuose, o kartais tai baigdavosi fatališkai, mirtimi. Buvo daug atvejų, kai ir pasienyje nušaudavo, – tai buvo pretekstas tuos aktyviuosius lietuvius tiesiog fiziškai sunaikinti. O kitoje pusėje buvo pafrontė: turim Perlojos respublikos fenomeną, ir po to su tomis stipriomis tradicijomis iš tikro buvo išlaikytos stiprios karinės nuotaikos, kurios pasireikšdavo ir tuo, kad net be suderinimo su centrine Kauno valdžia būdavo rengiami išpuoliai per demarkacinę liniją, į nelaisvę paimami lenkų kariai, pasieniečiai, kaip kad 1923 m. buvo Perlojoje. Daugelis jaunų žmonių priklauso Šaulių sąjungai ir yra tikrai pasiruošę ir atremti invaziją, ir, jeigu reikia, vaduoti Vilniaus kraštą. Taigi pafrontės, demarkacinės linijos sukurta tam tikra įtampa, bendros nuotaikos buvo pakankamai stipriai patriotinės, ir manau, kad tai labai prisidėjo prie to, jog 1944 m. vyrai masiškai būrėsi į partizanų būrius. Nereikia pamiršti ir antinacinės veiklos – nacių okupacijos metais vyrus tikrai taip pat veikė antinacinių organizacijų veikla, kaip antai LLA, to paties Juozo Vitkaus Kęstučio karinė organizacija ir kitos. Dar vienas svarbus motyvas buvo kaimo savisauga. Kovai prieš raudonuosius partizanus, prieš jų savivalę, plėšikavimą kaimuose steigėsi kaimo savisauga. Matyti, kad ten, kur įsisteigė kaimo savisauga, vyrai ginklavosi ir davė atkirtį raudoniesiems partizanams – beje, dėl to dažnai stipriai nukentėdavo gyventojai, kaip kad Kaniūkuose, – bet būtent ten ir formavosi stiprūs partizanų būriai: Žaibas iš Bakaloriškių savisaugos, galima įvardyti daug kaimų tiek Alytaus, tiek Varėnos rajone. Todėl būtent tie kaimo savisaugos vyrai sudarė besikuriančių partizanų būrių branduolius ir stojo jiems vadovauti.

Paradoksaliai skambėtų, bet šio krašto žmonių vargingumas, sunkios gyvenimo sąlygos taip pat galėjo turėti įtakos, priešingai, nei bandė įteigti sovietų propaganda su savo klasių kovos principu. Kai žmogus turi mažiau ką prarasti, jis drąsesnis savo apsisprendimuose. Čia nebuvo daug stiprių ūkininkų ir dvarų, žmonės buvo užgrūdinti miško vaikai, išgyvenimo sąlygos nebuvo lengvos, jie sunkiai dirbo, sunkiai vertėsi, ir dėl to turtų išsaugojimo klausimas daliai jų galbūt nebuvo toks aktualus.

Pirmoji stipri pasipriešinimo banga įsisiūbuoja taip smarkiai, jog, atrodo, kai kur Dzūkijoje net vangiai organizuojasi okupacinė valdžia. Tai buvo tas momentas, kai sovietai realiai jautė didelį pavojų iš pasipriešinimo judėjimo. Tačiau karui einant į pabaigą dvi amnestijos ir prasidėję legalizacijos procesai šiek tiek sumaišo kortas. Ar pasiteisina Dainavos apygardos vadovybės demokratiškas požiūris į partizanų registraciją? Ar būta nuomonių išsiskyrimų šiuo klausimu?

Be jokios abejonės, nuomonių išsiskyrimas buvo, tačiau jeigu kalbėtume apie „A“ apygardą, tą Dainavos apygardos dalį, kuriai vadovavo Vitkus, be abejo, jo nuomonė nulėmė. Tačiau iki susijungimo į Dainavos apygardą – Dzūkų rinktinės susijungimas su Dzūkų grupe („A“ apygarda) – buvo du požiūriai ir dvi koncepcijos, kokius reikalavimus kelti partizanams. Kazimieraičio požiūris buvo leisti vyrams išeiti iš miško. Tarp partizanų būrių vadų buvo įvairių nuostatų, kai kurių nuomonė buvo pakankamai kategoriška – neleisti, tačiau buvo priimta grupės vado pozicija, kad visgi reikia išleisti vyrus, kurie su rekomendacijomis, be ginklų, pasižadėjo šiukštu neišduoti draugų, neprisipažinti, kad dalyvavo tame judėjime. Tuo tarpu Dzūkų rinktinės vadas Ąžuolis turi pakankamai kategorišką nuomonę. Kazimieraitis suprato, kokios yra grėsmės, jis pabrėžė, kad yra klastos pavojus, tačiau manė, kad pasilikti neapsisprendusius, neryžtingus kovotojus bus per didelė našta. Iš kitos pusės, jis bandė suprasti tų žmonių, kurie norėjo išeiti, padėtį, suprato, kad gali būti labai įvairių gyvenimiškų situacijų. Turim net tokių paradoksalių momentų, kai vienas artimesnių Kazimieraičio bendražygių Adolfas Baublys-Merkys, Vytas, NKVD paveiktas, pasinaudojus šeimos padėtimi, išeina registruotis, ir čia pat jam duodamos saugumo garantijos, tačiau jis suvokia, kad atsidūrė pavojuje, pabėga, grįžta į mišką. Žinoma, kaip vadas jis jaučiasi pakankamai prastai, bet tiek Kazimieraitis, tiek kiti kovos draugai jį priima ir atleidžia tą silpnumą. Tačiau tokie atvejai kitiems parodė, kad tai labai rizikinga ir slidu. Žinomi faktai, kad po to NKVD pakankamai aktyviai dirbo ir bandė verbuoti tuos asmenis, kurie legalizavosi. Be abejo, beveik visi jie teigė, kad tik slapstėsi, kad su ginklu miške nebuvo, o NKVD vertė tuos ginklus atnešti, vertė išduoti draugus: vienus kalbino gražiuoju, kitiems taikydavo ir tam tikras fizines priemones, iki įkalinimo. Atsirasdavo ir užverbuotųjų, ir tai sukėlė sumaištį ir didelį nepasitikėjimą tarp kovotojų, juo labiau kad patys NKVD darbuotojai, jei nepavykdavo užverbuoti, paskui skleisdavo gandus, kad tai yra jų užverbuotas žmogus. Ir mes turim ne vieną, o dešimtis pavyzdžių per visą Dzūkiją, keliasdešimt atvejų, kai po to tiems užsiregistravusiems patys partizanų karo lauko teismai pagrįstai arba nepagrįstai paskelbdavo mirties nuosprendį. Žiūrėdamas į dokumentus supranti, kad vieni tikrai buvo užverbuoti, o kiti nebuvo, bet, kaip žinia, partizaninis karas tuo ir yra žiaurus, kad ten teismų nėra, ir kovojanti pusė pogrindžio sąlygomis negali visų aplinkybių išsiaiškinti ir daro klaidų.

Viena vertus, centralizacijos procesai Dzūkijoje iš pradžių vystėsi gana greitai ir sklandžiai, tačiau 1945-ųjų eigoje, galima sakyti, užstrigo. Susikūrė du nepriklausomi partizanų karininkų vadovaujami centrai, iš kurių vienas nenorėjo būti prijungiamas. Dėl kokių priežasčių, ir kaip tai paveikė bendrą susivienijimo progresą Dainavos apygardoje?

Tiek Jėčys, tiek Vitkus labai panašiu metu pradėjo savo organizacinę veiklą – burti partizanus į organizacinį vienetą, imtis vadovauti tam procesui, ir kiekvienas pakankamai nelengvomis sąlygomis nuveikė pakankamai daug. Viena priežasčių, kodėl jiems sekėsi, buvo poreikis iš apačios: kaip ir Vanagas rašo, vyrai tiesiog norėjo, kad jiems vadovautų kadriniai kariškiai, jie tikėjosi, kad kažkur Lietuvoje jau yra ta aukštesnioji valdžia ir tik reikia su ja susisiekti. Ir kai atsirasdavo karininkas, juo labiau aukšto rango karininkas, kuriuo jie pasitikėjo, žinoma, jie buvo pasiruošę būti jam pavaldūs ir vykdyti įsakymus. Juo labiau kad tiek Vitkus, tiek Ąžuolis savo karininkišką patirtį iš karto pritaikė kurdami organizacines struktūras ir tai darė pakankamai sklandžiai. Juozas Vitkus, žinoma, nebuvo asmeniškai pažįstamas vietos partizanams, tačiau didelę įtaką darė tai, kad jo vardas buvo žinomas, kad jis savo diplomatiniais gebėjimais, solidžiu bendravimu, pirmaisiais darbais pelnė pasitikėjimą. O Jėčys buvo pakankamai gerai žinomas: nepriklausomos Lietuvos laikais jis dirbo kariškiu Alytuje, ėjo pareigas ir buvo žinomas to krašto žmonėms, todėl jis tiesiog buvo pakviestas. Manau, kad jis turėjo pasitikėjimą ir jam nebuvo sudėtinga suburti sau pavaldžias partizanų grupes. Kodėl taip įvyko? Manau, kad Ąžuolis pakankamai skeptiškai žiūrėjo į Kazimieraičio, nevietinio, norą dominuoti ir vadovauti. Jis jautėsi pakankamai savarankiškas ir, kaip žmogus, turintis čia šaknis, manė geriau suprantantis, kaip čia, Dzūkijoje, reikia viską daryti. Matyt, trūko paprasto dalyko, kuris konspiracijos, okupacijos sąlygomis nėra toks paprastas, – tiesioginio bendravimo. Prie to nesusikalbėjimo prisidėjo ir nesusipratimas: Kazimieraitis siunčia Daktarą (Antaną Kulikauską), kad šis aptartų organizacinius reikalus ir paaiškintų visus Kazimieraičio sumanymus bei pasiūlymus, tačiau Daktaras nesusisiekė. Tuo tarpu Kazimieraitis, būdamas beveik įsitikinęs, kad visa tai padaryta, siunčia Ąžuoliui įsakymą. Ąžuolis apie tai nieko nežino, užpyksta, kad kažkas, nesusitaręs su juo, sprendžia dėl jo pavaldumo, įjungimo į tą aukštesnį darinį, ir, paprastai kalbant, pasiunčia tą iniciatyvą velniop. Ir tas nesusipratimas pusei metų atbloškia atgal tuos vienijimosi procesus.

Ąžuolis apskritai įtariai žiūrėjo į stambesnių centrų steigimąsi, nes jis skeptiškai žiūrėjo ir į Markulio Vilniuje organizuojamą centrą, ir į Kazimieraičio iniciatyvą dirbti su LLA. Jis su nuogąstavimu žiūrėjo į tai, kad kažkur miesto sąlygomis sėdės legaliai gyvenantys vadovaujantys asmenys ir ne giliame pogrindyje vadovaus bendrajam pasipriešinimui. Į tai jis žiūrėjo vienareikšmiškai neigiamai, ir laikas parodė, kad jis buvo teisus. Kaip ir Alytaus krašte – LLA vadą Šilą NKVD suėmė jam nespėjus nieko reikšmingiau nuveikti, ir visa tai po to atsiliepė nuostoliais ir partizanų pogrindžiui.

Prakalbus apie organizacinius nesutarimus, manyčiau, vertėtų šią temą paliesti ir tokiu aspektu – kažkada vyravo požiūris į partizanus žiūrėti kaip į sudievintus, neklystančius herojus. Šiandien sugebame į rezistencijos istoriją pažvelgti žmoniškiau, suprasdami nors ir kupiną idealizmo, tačiau rūsčią pokario partizanų kasdienybę. Kaip Dainavos apygardoje tvarkytasi su nepaklusniais partizanais? Apie tokius savo prisiminimuose kalba ir Adolfas Ramanauskas-Vanagas, o Juozas Vitkus leido drausmę reglamentuojančius dokumentus.

Tie nepaklusnumo atvejai buvo sprendžiami įvairiai. Kalbant apie partizanų priesaikos sulaužymą – o tai pirmiausia būdavo neteisėti smurto veiksmai, žudymas, plėšikavimas, išdavystė, – žinoma, tai dažnai būdavo sprendžiama pačiu griežčiausiu būdu: partizanų karo lauko teismai priimdavo mirties nuosprendžius. Tarpinis sprendimas dažniausiai būdavo arba kartais fizinė bausmė, arba tam tikras pažeminimas. Partizanų dokumentuose buvo aiškiai reglamentuota, kad nusižengimai neturi būti toleruojami, tačiau sukontroliuoti buvo sudėtinga. Ir kartais matome, kaip tai vykdavo praktikoje. Pavyzdžiui, partizanas Bucevičius, slapyvardžiu Studentas, – virš jo seniai kabojo „Damoklo kardas“, partizanų karo lauko teismo sprendimas, tačiau aplinkybės trukdė jį įvykdyti, kartais praeidavo nemažai laiko, kol ta bausmė būdavo įvykdoma. Kaip žinome, Studentui karo lauko teismo nuosprendis buvo įvykdytas metais ar net dvejais vėliau, nei jis buvo pridaręs tų darbų.

Kaip žinome, Juozas Vitkus-Kazimieraitis prie partizanų prisijungė 1945-ųjų birželį. Dar vyko karas. Tais metais buvo bene daugiausia laisvės kovotojų per visą pasipriešinimo istoriją. Žinant Juozo Vitkaus didelį dėmesį ir pogrindinės spaudos leidybai, organizaciniams ryšiams, ne tik kariniams veiksmams, natūraliai kyla klausimas, kaip šiam ir kitiems vadams tuo metu pavyko apjungti šiuos du procesus – karinį ir, galima sakyti, visuomeninį veikimą? Juk tam reikėjo didelių ir žmogiškųjų, ir karinių resursų.

Iš tikro apjungti nebuvo lengva. Nuo pat pradžios buvo didelis poreikis vadinamosios intelektualinės jėgos – žmonių, galinčių rašyti, formuluoti, kurti norminius dokumentus. Žinoma, Kazimieraitis pats aktyviai ėmėsi štabo darbo, Dzūkų grupės, „A“ apygardos norminiai dokumentai buvo jo sukurti, tačiau jis stengėsi įtraukti kuo daugiau intelektualių žmonių – tas pats Vanagas. Manau, kad tas supratimas, kaip svarbu apjungti karinį ir visuomeninį veikimą, susiformavo vokiečių okupacijos metais, Kazimieraičiui veikiant pogrindyje, organizuojant Kęstučio karinę organizaciją, nes atviro veikimo negalėjo būti. Taigi veikta per spaudą, per žinių ir kartu tam tikrų nurodymų sklaidą visuomenėje – kaip kad nestoti į SS legioną ir, atvirkščiai, jungtis prie Plechavičiaus organizuojamos rinktinės. Tai buvo išbandyta ir sėkmingai panaudota taktika. Kazimieraitis, žinoma, ją taikė, ir kiti tokių centrų kūrėjai iš tikrųjų išnaudojo tą išbandytą taktiką ir suprato jos svarbą.

Ar galima teigti, kad Kazimieraitis buvo intelektualiausias Dainavos apygardos partizanų vadas?

Manau, kad taip. Bet kuriuo atveju jis tikrai ir savo kariniu laipsniu, ir patirtimi – o tai tarpusavyje susiję, – ir savo asmeninėmis savybėmis, išsilavinimu buvo labiausiai pažengęs. Ir čia netgi reikėtų kalbėti ne Dzūkijos lygmeniu, o visos Lietuvos mastu – vienas intelektualiausių vadų. Dzūkijoje – vienareikšmiškai. Ne veltui net ir Tauro apygardos vadai jį pripažino lyderiu. Kazimieraitis tuo ir pasižymėjo, kad nestatė savo asmeninių ambicijų aukščiau už sėkmingą bendrą veikimą, ir, manau, galų gale buvo puoselėjamos viltys, kad Pietų Lietuvos štabas gali rasti savo vietą bendresnėje struktūroje. Kartu suprasdamas, kad Ąžuolis irgi turi tam tikrą gerą patirtį ir ambiciją vadovauti, jis nusprendžia jam tą galimybę palikti. Kazimieraitis susitaikė su tuo, kad Ąžuolis nebuvo pats lanksčiausias.

Faktai rodo, jog partizanus suvienijus į Dainavos apygardą 1946-aisiais, sumažėjo miestelių užpuldinėjimų ir apskritai didesnių susidūrimų su priešo kariuomene. Nors, bendrai paėmus, puolamųjų veiksmų netrūko. Tai buvo natūralus ar partizanų vadovybės padiktuotas procesas? Kuris, Jūsų manymu, miestelio užpuolimas ar kitas partizanų karinis pasiekimas Dzūkijoje yra nepelnytai primirštas, išskirtinis visos Lietuvos kontekste?

Manau, kad partizanų vadovybė negalėjo sau neįvardyti, nematyti, kad stambesnių gyvenviečių puolimas dienos metu reikalauja per didelių aukų ir nėra toks efektyvus, kaip manyta 1945 m. Aišku, kad tos 1945 metų patirtys buvo įvertintos. Ir nepamirškim, kad nuo 1945 m. tą patirtį įvertino ir okupacinė valdžia: jie nusmaigstė Lietuvą garnizonais, stiprino savo pajėgas miesteliuose, o partizanų fizinis skaičius sumažėjo, jie tapo labiau konspiratyvūs, tačiau jų fizinės galimybės tapo ribotesnės. Masiškumas, kai šimtas penkiasdešimt ar šimtas dvidešimt partizanų puola miestelį, pasidarė ne tik netikslingas – ir tokius skaičius vienoje konkrečioje vietoje jau buvo sunku sutelkti.

Kalbant apie karinį dėmenį, reikėtų akcentuoti, kad niekur partizanai taip efektyviai nedarė pasalų ir nedarė tokių stambaus pobūdžio pasalų naudodami sprogmenis kaip Dzūkijoje. Prisiminkim, kad dėl to didžioji dalis garnizono būdavo sunaikinama, pavyzdžiui, Onuškio garnizono sunaikinimas surengus pasalą sunkvežimiui, kai buvo sunaikintas faktiškai visas garnizono ekipažas, Velnio tilto atvejis ir daugiau kitų. Tas pats Merkinės klubo sprogdinimas, Daugų kino salės sprogdinimas su NKVD aktyvistais – beje, buvo ir valdžiai lojalių civilių aukų. Ši taktika buvo būdingesnė Dzūkijai, tai atrodo labai partizaniškas karinis veikimas.

Karinių operacijų mastai sumažėjo, tačiau ženkliai išaugo pogrindinės spaudos reikšmė. Yra žinoma, kad Dainavos apygardos štabas pradėjo leisti periodinį leidinį netgi rusų kalba – „Svobodnoje slovo“. Kokią žinutę šiuo laikraščiu partizanai norėjo pasiųsti okupantui ir galbūt visuomenei? Kokie tekstai ten buvo spausdinami?

Manau, tai buvo labai netradicinis, jeigu imtume Lietuvos mastu, atvejis, tačiau tai rodė gilų suvokimą, kad reikia dirbti ne tik su savo, lietuvių, visuomene, bet ir su tais eiliniais okupacinės valdžios sraigteliais, NKVD kariais, atsiųstais tarnautojais, kad jie gautų ir kitokią žinią, kitokią informaciją. Ir vienintelis prieinamas būdas tai padaryti buvo spausdintas žodis okupantų, rusų, kalba. Tam buvo skiriama laiko, pastangų, resursų. Manau, kad ištakos čia, žinoma, ėjo dar iš Kazimieraičio laikų, tačiau Vanagas, kaip pats stropiausias, gabiausias Vitkaus mokinys, kartu su Dzūku tą darbą puikiai atliko. Tai buvo jų, Vanago ir Dzūko, darbo rezultatas, bet pagrįstas suvokimu, kad tai yra tikslinga ir gali duoti dividendų, nes buvo vienas kitas atvejis, kai užsimegzdavo kažkokie kontaktai su priešiška stovykla, ir taip buvo bandoma praplėsti galimų pogrindžio talkininkų terpę. Kalbant apie turinį, tai būdavo kreipimasis į juos, kad jie suprastų lietuvių kovotojų aspiracijas, tikslus, taip pat užsienio, pasaulio naujienos, kurių ta visuomenės dalis, rusakalbiai, visiškai negaudavo.

Išskirtiniais rezistencijos metais galima būtų laikyti 1949-uosius. Ir ne tik dėl bendros vadovybės – LLKS – sukūrimo, bet ir dėl itin didelio žuvusiųjų partizanų skaičiaus. Po masinių trėmimų partizanai neteko daug talkininkų, rėmėjų. Didžioji dalis gyventojų, nors ir labai priešinosi, buvo suvaromi į kolūkius. Kaip, patyrę tokias netektis, reagavo partizanai?

Be jokios abejonės, tokios netektys labai stipriai paveikė partizanų bendruomenę, nes didžioji dalis netekčių buvo susijusi su ilgamečiais kovotojais, turinčiais didelę patirtį, lyderiais, tokiais kaip Žaibas, ir kitais. Tai buvo žmonės, apie kuriuos Dzūkas rašė, kad sunku įsivaizduoti, kas juos gali pakeisti, – Rugys, Merkys, Žaibas, visas elitas, pirmieji organizatoriai, ilgamečiai kovos autoritetai. Toje situacijoje tai labai veikė morališkai, jauniems kovotojams tarsi dingdavo pagrindas iš po kojų, nes būtent tie senieji kovotojai buvo pagrindiniai moralės sargai ir mokytojai. Kai nebelieka didelių autoritetų, aiškių lyderių, o tokie vadai kaip Vanagas, Dzūkas tik epizodiškai gali aplankyti dalinius, arba tie susitikimai reti ir kontrolė silpna, tada tai atsiliepdavo partizanų drausmei. Aišku, partizanų vadai buvo stiprūs, jie negalėjo sau leisti rodyti silpnumo, dėjo visas pastangas, kad palaikytų partizanišką dvasią. Dzūkas rašo apie tai, apie sunkumus, su kuriais susiduria: kolektyvizacija, trėmimai. Ištrėmė, į lagerius susodino pačias patikimiausias šeimas, rėmėjus, vėlgi savo aplinkoje pasidarė žymiai pavojingiau, daugėjo išdavysčių. 1949 m. apskritai, galima sakyti, lūžio metai. Organizacine prasme – piko metai, o pačio pasipriešinimo dvasios prasme, ypač metų pabaiga, – tai buvo lūžio metas, kai iš tikro, perlaužus tą fizinį stuburą, turint omenyje visos vadų plejados netektį, prasidėjo pasipriešinimo silpimas arba atoslūgis. Nepamirškim, kad toje terpėje ima daugėti agentų, palūžusių ir pradėjusių dirbti okupantams. 1949 m. ilgametė NKVD, NKGB ir MVD veiklos, kovos su partizaniniu judėjimu patirtis subrandina savo vaisius, ir jiems pradeda pavykti daug operacijų, infiltracijos dėl minėtų priežasčių ima nešti sėkmę. Reikia pabrėžti, kad jie dirbo su dideliu užsidegimu, dideliu įniršiu, išnaudodami visą patirtį, kaip ir partizanai savo patirtį brandino toje kovoje, bet partizanų patirtis su jų žūtimi nyko, o garnizonuose, būstinėse, miestelių centruose, Vilniuje sėdinčių enkavėdistų – ne. Jie tik retais atvejais atsidurdavo po velėna. Atėjus jauniems partizanams, žaidėjai pasidarė visiškai nelygūs – tarsi šachmatais žaisti sėsdavo naujokas su patyrusiu žaidėju, kurio svertai buvo kur kas didesni. Tačiau seniesiems vadams eilę metų pavykdavo išlaviruoti.

Dar vienas aspektas, kuriuo, be didelio miškingumo, Dainavos apygarda buvo išskirtinė, – jos geografinė padėtis. Pietų Lietuva, apygardos teritorija kertama didžiausios šalies upės – Nemuno. Ribojamasi su dviejų valstybių – Baltarusijos ir Lenkijos – sienomis. Ši kaimynystė buvo privalumas ar trūkumas? Ar buvo bandymų tarp Dainavos partizanų pasitraukti į užsienį ar užmegzti ryšius su lenkų pogrindžiu?

Pagrindinis mūsų privalumas galbūt buvo dalies teritorijos sąlyginai kalvotas reljefas ir miškingumas. Tai buvo svarbu, nes partizanai galėjo įsirengti slėptuves ir judėti šiek tiek lengviau nei kur nors lygumose. Tačiau, iš kitos pusės, miškų šukavimai vertė lįsti po žeme, o, pavyzdžiui, Balbieriškio girioje, kur šlapi miškai, išsikasti požemines slėptuves buvo sunkiau, o čia – lengvas smėliukas, taigi lengviau. Nemunas, be abejo, buvo kliūtis. Upės partizanams paprastai būdavo kliūtis judėjimui – kuo didesnė upė, tuo didesnė kliūtis. Prie upių dažnai darydavo pasalas, dažnos žūtys būdavo, kai vykdydavo ofenzyvas: partizanus nustumdavo prie upių, o ten laukdavo kulkosvaidžiai.

Kalbant apie sienas, Lenkijos siena nebuvo lengvai kertama, reikėdavo labai didelių pastangų ir pasiruošimo, kad ją kirstum. Mes žinom, kaip sekėsi Lukšai. Taigi lengvų pasivaikščiojimų per sieną nebuvo, pasieniečių pajėgos buvo nemažos.

Su Baltarusija buvo lengviau. Kai sovietų daliniai vykdydavo dideles ofenzyvas, šukuodavo miškus ir kaimus, Gardino grupės partizanai, taip pat ir Merkio būrys, ne kartą atsitraukdavo į Baltarusiją, į baltarusiškas teritorijas, nueidavo net prie Pelesos, kur jau Baltarusijos teritorijoje turėdavo savo ryšininkų, ir patraukdavo prie Gardino. Beje, ten jie kontaktavo su ten veikiančiais lenkų partizanais, nekonfrontavo – matyt, buvo susitarimas, suvokimas, kad yra bendras priešas ir reikia pagelbėti vieni kitiems arba bent jau nekonfrontuoti. Neteko aptikti duomenų, kad su lenkų partizanais būtų buvę konfliktų. Yra žinių, kad būta santūraus bendradarbiavimo. Taigi galima teigti, kad Baltarusijos siena buvo privalumas, o Lenkijos siena – ta riba, kur labai rizikinga, reikėjo didelio pasiruošimo, kad prasmuktum, o šiaip tai greičiau buvo geležinė siena, prie kurios sovietai galėdavo prispausti.