Partizanų žvalgyba ir Kazimieraičio konspiracija

„Mūsų organizacijoje žvalgyba yra būtina, nes kitaip mes galime visi pražūti“

Justinas Lelešius-Grafas

„Praktika rodė, kad kontržvalgyba būtina, be jos ir partizaninis karas bereikšmis“

Antanas Ambrulevičius-Vėjas, Tauro apygardos žvalgybininkas

Partizanų žvalgybos ypatumai

Lietuvos partizaninio karo istorijos tyrimuose per pastaruosius 30 nepriklausomybės metų nuveikta išties nemažai. Tarp istorikų nusistovėjo požiūris į partizaninio karo istoriją, labiausiai analizuojant partizanų politinę, karinę ar organizacinę raidą, lūžinius momentus bei etapus, taktikos kaitą, kautynių ar partizanų žūties aplinkybes, bendrus ginkluoto pasipriešinimo mastus, partizanų bei jų priešininkų nuostolius. Visapusiškiau partizaninio karo istoriją padėtų atskleisti ir kur kas rečiau į istorikų akiratį patenkantis reiškinys – partizanų žvalgyba.

Partizaninis karas – ypač Lietuvos atveju – labai „daugiaplanis“, įvairių netikėtų siužetų turintis reiškinys. Natūraliai kyla hipotezė, kad ir partizanai, ne tik prieš juos kovojusios sovietų saugumo struktūros, privalėjo turėti savo „akių ir ausų“ priešininko užnugaryje. Pirmasis tokią mintį išsakė ne istorikas, o ekonomistas, Nepriklausomybės Akto signataras dr. Vladas Terleckas. Istorikai šioje vietoje nelinkę daryti plačių apibendrinimų, tačiau iš kai kurių jų darbų galima susidaryti tam tikrą nuomonę ir partizanų žvalgybos kontekste. Pavyzdžiui, Mindaugas Pocius kelia versiją, kad partizanai turėjo ribotas informacijos rinkimo galimybes, o Darius Juodis teigia, kad „užsienio žvalgybos menkai suprato, kokios partizanų galimybės įgyvendinti jų duodamas užduotis – gauti duomenų apie karinius objektus, mokslinių tyrimų laboratorijas ir pan. Jos buvo sunkiai įvykdomos net agentams, infiltruotiems į aukščiausius sovietų politinius ir karinius sluoksnius. O partizanai, gyvenantys miškų bunkeriuose, iš viso neturėjo šansų prieiti prie tokios informacijos“.

Bandant ieškoti tam tikro „bendro vardiklio“ minėtų autorių idėjų kontekste, reikia pasakyti, kad partizanų žvalgybą partizaninio karo požiūriu korektiškiau suvokti ne vien kaip pastangas išgauti itin slaptą informaciją iš pačių aukščiausių ar slapčiausių sovietinių organizacijų, o kaip bendrą viso Lietuvos partizanų pasipriešinimo vidinio saugumo klausimą, taip pat ir kovos su kolaboravimu tikrovės kontekste. Būtent taip žvalgybą patys partizanai ir suvokė, todėl nederėtų tikėtis, jog partizanai turėjo tikslą išgauti pačią diskretiškiausią informaciją ar kitokias sunkiai pasiekiamas užslaptintas žvalgybines žinias iš sovietinių struktūrų.

Iš vieno požiūrio taško žvalgyba partizaniniame judėjime buvo gana fenomenalus reiškinys, pažvelgus kitu kampu – neišvengiama būtinybė. Fenomenalus, nes žvalgybos organizavimas ir įgyvendinimas izoliuoto ir visapusiškai partizanams nepalankaus karo sąlygomis, totalitariniam valstybės valdymo aparatui be skrupulų veržiant visas sritis, esant keleriopai didesniam tiesioginių priešininkų skaičiui, buvo iš esmės jau pats savaime sunkus uždavinys ir didelių pastangų bei intelektinių sugebėjimų reikalaujantis procesas. Reikia turėti omenyje ir tai, kad Sovietų Sąjunga buvo viena iš geriausią žvalgybą ir kontržvalgybą išvysčiusių valstybių pasaulyje.

Kartais primirštama ir be reikalo nuvertinama sovietinių saugumo struktūrų įtaka kovojant su partizaniniu pasipriešinimu. Didžiausią poveikį slopinant ginkluotą rezistenciją turėjo puikiai teroro ir apgaulės metodus įvaldę profesionalai – MVD, MGB ir kitų milžinišką persvarą prieš partizanus turėjusių sovietinio saugumo struktūrų nariai. Net ir dideliems kariuomenės daliniams dažnai nepasisekdavo pasiekti savo tikslų naikinant partizanus. Prieš kelis partizanus metamos tūkstantinės pajėgos be MGB agentų pagalbos būdavo neefektyvios. Tokių pavyzdžių partizaninio karo istorijoje būta ne vieno. 1949 m. pradžioje dar veikė apie 1770 partizanų, iš kurių net 80 proc. žuvo ar buvo suimti informatoriui pranešus, ir tik 14 proc. – dėl kitų priežasčių.

Lietuvos partizanų žvalgyboje galima išskirti du pagrindinius informacijos rinkimo pobūdžius. Pirmasis – tai karinio pobūdžio žvalgyba. Tokia galima laikyti bandymą nustatyti, ar prie partizanų stovyklos nesiartina NKVD dalinys, kokia kryptimi juda kariuomenė, – tai lyg tam tikras žvalgybos tipas, kurį būtų galima pavadinti konvenciniu, arba kariniu. Tikslingiausia turbūt būtų šią žvalgybą vadinti viešąja arba karine, nes tokios žvalgybos dėka informacija dažniausiai būdavo gaunama fiksuojant ne slaptus, o visiems regimus judančius arba nejudančius karinius objektus. Be tokios žvalgybos partizanai paprasčiausiai negalėjo išsiversti, o dažnai nepasisekus ar nesant tokio pobūdžio žvalgybos, partizanai patirdavo skaudžių nuostolių. Tokio pobūdžio žvalgybai anglų kalbos karinėje terminologijoje vartojamas atskiras terminas – „reconnaissance“, kuriuo nusakomos operacijos, kurių metu vizualiniu stebėjimu arba kitais metodais siekiama surinkti informaciją apie priešą arba įtariamą priešą.

Kitas išskirtinas žvalgybos tipas karinėje terminologijoje nusakomas terminu „intelligence“, kuris apibūdina labiau slaptos informacijos rinkimo intenciją. Partizanams tokia žvalgyba, nors labai sunkiai įgyvendinama, buvo ypač, netgi gyvybiškai svarbi dėl nuolat augančio ir didėjančio sovietų agentų infiltravimo į partizanų gretas bei vis didėjančio slaptųjų bendradarbių, informatorių tinklo. Kai kurie užverbuotieji mėgindavo žaisti „dvigubą žaidimą“: teikdavo sovietams nereikšmingas ar išgalvotas žinias, kartu viską papasakodami ir pasitardami su partizanais. Partizanai nebuvo akli ir stengdavosi pasinaudoti tokiomis progomis – išgauti informacijos apie sovietų numatytas karines operacijas, šnipų tinklą. Taigi Lietuvos partizanų žvalgybą galima diferencijuoti į karinę žvalgybą (kur kas dažniau partizaniniame judėjime naudotą) ir į slaptąją žvalgybą, kuri jau buvo atskiros partizanų vadovybės iniciatyvos reikalas. Tiek karinė, tiek slaptoji žvalgyba būdavo arba sistemiškai organizuojama, reglamentuojama partizanų štabų bei vadovybės leidžiamais dokumentais, arba organiška.

Rezistencijos atstovų ryšiai su kai kurių Europos valstybių žvalgybomis taip pat yra tam tikra partizanų žvalgybos istorijos dalis. Nors tradicine žvalgybos prasme partizanai neturėjo tikslo rinkti informacijos apie priešo veiklą už Lietuvos teritorijos ribų, tačiau aiškiai deklaravo, kad užmegzti ryšį su laisvajame pasaulyje esančiais tautos atstovais ir išeivijos organizacijomis yra vienas iš prioritetinių uždavinių. Tik tuomet partizanų žvalgyba, vykdoma Lietuvoje, galėjo atsiskleisti tikrajame, bendrame Vakarų Europos valstybių politikos kontekste. Atsiradus ryšiui su Vakarais, ir taip pakankamai stiprios išsivadavimo iš sovietinės okupacijos viltys tik sustiprėjo. Partizanai pradėjo organizuoti ir strateginės reikšmės objektų žvalgybą, pradėta rinkti medžiaga apie sovietų padarytus nusikaltimus, represijas, terorą, trėmimus. 1947 m. Juozas Lukša-Skirmantas ir Kazimieras Pyplys-Mažytis nugabeno į laisvąjį pasaulį dokumentus apie padėtį Lietuvoje. Tarp jų buvo ir laiškas popiežiui Pijui XII, partizanų apygardų sudaryti ištremtųjų, nužudytųjų ir suimtųjų sąrašai, partizanų nuotraukos ir kita žvalgybinio pobūdžio medžiaga. Tokias sudėtingas, specifines, preciziškos konspiracijos reikalaujančias misijas galėjo vykdyti tik gerai tam pasirengę ir tinkamų savybių turintys partizanai – žvalgybos pareigūnai.

Partizanų žvalgybos apraiškos Dainavos apygardoje

Nors sistemiškai organizuota partizanų žvalgyba ir nebuvo visuotinai paplitęs procesas Lietuvos partizaniniame kare, žvalgybos apraiškų, įdėmiai pažvelgę, galėtume rasti kiekvienos buvusios partizanų apygardos pasipriešinimo veikloje. Dauguma apygardų turėjo tarp partizanų labiausiai nusistovėjusius organizacinius dalinius – štabų žvalgybos, kitais atvejais informacijos arba ryšių skyrius. Ne išimtis ir pietų Lietuvoje veikusi, ne be didelių Juozo Vitkaus-Kazimieraičio bei kitų partizanų vadų pastangų suvienyta Dainavos apygarda ir jos struktūriniai padaliniai. Dainavos apygarda geografiškai apėmė dabartinius Lazdijų, Alytaus ir Varėnos rajonus bei besiribojančias Marijampolės, Prienų, Trakų ir Šalčininkų rajonų dalis.

Apie sistemingos partizanų žvalgybos mechanizmo, kaip ir kitų organizacinių struktūrų, kūrimą Dainavos apygardos teritorijoje iki 1945 m. pavasario, esant nepalankioms gamtinėms sąlygoms, duomenų yra labai nedaug. Tuomet dar itin dideli partizanų būriai nebuvo susiskirstę į griežčiau kontroliuojamus padalinius, todėl ir tokio pobūdžio organizacinis darbas prasidėti negalėjo. Kita vertus, dėl tuometinės atvirų kautynių pobūdžio partizanų taktikos partizanams savo saugumui užtikrinti visiškai pakako karinės žvalgybos. Reikia turėti omenyje ir tai, kad pirmajame partizaninių kovų etape sovietų slaptųjų bendradarbių tinklas dar nebuvo toks gausus ir efektyvus kaip, tarkime, 1949 metais, todėl ir prielaidų atsirasti žvalgybai buvo mažiau. Pakankamai dideli partizanų būriai buvo lengvai pastebimas objektas priešams, konspiraciją išlaikyti buvo itin sunku, todėl pirmieji žvalgybos momentai pasireiškė apytiksliai 1945 m. pavasarį, partizanų būriams pradėjus skaidytis į mažesnius vienetus. 1945 m. balandžio mėn. atsirado daugiau galimybių pradėti aktyvią veiklą, todėl partizanai pradėjo sistemiškai organizuotis bei efektyviai palaikyti ryšius ir keistis informacija tarp atskirų partizanų dalinių.

Štai jau iš 1945 m. balandžio 18 d. Lietuvos laisvės armijos (toliau – LLA) Alytaus apylinkės vado išleistos instrukcijos matyti, kad jau buvo sužinota apie būsimą gyventojų trėmimą: „Ruošiamas dalinis gyventojų išvežimas, todėl pasiruošti šį planą trukdyti, ir jei bus reikalas, be atskiro įsakymo stengtis vežamus išlaisvinti“. Nors LLA įtaka partizaninei veiklai Dzūkijoje buvo minimali, akivaizdu, kad ši pasipriešinimo organizacija turėjo vienokių ar kitokių užmačių priešintis gyventojų trėmimams. Žinios buvo patikimos, nes jau 1945 m. balandžio 24 d. LSSR vidaus reikalų liaudies komisaro J. Bartašiūno direktyva buvo įsakyta pristatyti tremiamuosius asmenis į Kauno traukinių stotį.

Jeigu atkreiptume dėmesį į pirmąsias partizanų pasipriešinimo struktūras, galima pastebėti, kad startas žvalgybinio pobūdžio veiklai buvo duotas Dainavos apygardos Dzūkų rinktinėje. 1945 m. gegužės mėn. Dzūkų rinktinės DLK Kęstučio grupės vadas V. Vaitulevičius-Stipinas įsakymu nuo 1945 m. gegužės 14 d. grupės štabo pareigūną Arą paskyrė „sekimo“ skyriaus vadu. Toks partizanų skyriaus pavadinimas aiškiai suponuoja šio organizacinio dalinio žvalgybines užmačias.

Norėdama išvystyti sistemingą ir efektyviai veikiantį informacijos rinkimo ir perdavimo mechanizmą, partizanų vadovybė nusprendė žvalgybą reglamentuoti įvairiais potvarkiais. Dauguma partizanų pastangų reglamentuoti ar kitaip tam tikromis taisyklėmis apibrėžti žvalgybinę veiklą atsispindi išlikusiuose partizanų dokumentuose. Reikia pastebėti, kad Dzūkų rinktinės DLK Kęstučio grupė galėjo išsiskirti kaip viena labiausiai organizuotumu pasižymėjusių partizanų organizacinių struktūrų visos Dainavos apygardos kontekste jau nuo pirmųjų partizaninio pasipriešinimo metų. Greičiausiai įtakos galėjo turėti tai, kad vadovavimą grupei po taip pat neblogai besitvarkiusio V. Vaitulevičiaus-Stipino perėmė karinį išsilavinimą turėjęs atsargos leitenantas Vladas Baciuška, žinomas Adomo, Žmogaus, Keleivio slapyvardžiais. V. Vaitulevičius netgi parašė Dzūkų rinktinės vadui Domininkui Jėčiui-Ąžuoliui atskirą raportą su prašymu atleisti jį iš DLK Kęstučio grupės vado pareigų ir pranešė, kad „mūsų grupėje yra partizanas Žmogus, turintis karinį patyrimą, kuris gali užimti grupės Vado vietą <...>“.

Būtent DLK Kęstučio grupei priklauso ir vienas pirmųjų bandymų tam tikromis taisyklėmis reguliuoti žvalgybinę tvarką. 1946 m. balandžio 15 d. grupės vado Vlado Baciuškos-Žmogaus parengtoje instrukcijoje nurodoma, kad štabo nariai informaciją apie NKVD ir stribų karinius veiksmus, judėjimą, priešo kareivių skaičių ir kitokio pobūdžio žinias turi perduoti kiekvieno mėnesio 14 ir 30 dienomis. Įdomu yra tai, kad žinias perduoti pavedama ne konkrečiai žvalgybinėms pareigoms paskirtiems asmenims, o kalbama bendrai apie štabo narius. Daugeliu atvejų tarp partizanų buvo nusistovėjusi praktika žinioms rinkti kurti specialius žvalgybos skyrius su žvalgybos pareigūnais, tačiau DLK Kęstučio grupės štabe, galbūt dėl štabo pareigūnų trūkumo, nebuvo pasirinkta konkrečių pareigų diferencijavimo praktika.

Su informacijos rinkimu susijusių partizanų struktūrų veiklos praktika rodo, kad įprastai funkcijos persidengdavo – žvalgybos skyriaus pareigūnai rūpindavosi ir informacija, ryšiais, arba ryšių ar informacijos skyrių pareigūnams tekdavo perimti ir įvairius žvalgybos darbus. Pavyzdžiui, 1946 m. Pietų Lietuvos partizanų štabe buvo įsteigtas informacijos skyrius, kuriam vadovavo A. Kulikauskas-Daktaras. Panaši žvalgybinės veiklos reglamentavimo taktika egzistavo ir kituose partizanų daliniuose. Štai 1946 m. birželio 16 d. dokumente tuometinis Merkio rinktinės vadas Adolfas Ramanauskas-Vanagas nurodo 1-ojo būrio vadui J. Krajauskui-Snaiperiui atsiųsti žinias iki kiekvieno mėnesio 5 ir 20 dienos. Taip pat reikalaujama pranešti apie sovietinių karinių dalinių judėjimą, susirėmimų su priešu metu patirtus ir priešui padarytus nuostolius, vykdomas represijas prieš gyventojus, gyventojų ir partizanų nuotaikas.

Reikia pabrėžti, kad daryti universalias, apibendrinančias išvadas apie partizanų žvalgybą būtų ne visai tikslinga net ir vienos apygardos lygmeniu. Norint itin preciziškai atskleisti žvalgybinės politikos bruožus, reikia tyrinėti konkretaus organizacinio dalinio situaciją, įsigilinti į kontekstus. Partizanų vadovybė suprato žvalgybos svarbą ir visuomet turėjo vieną bendrą tikslą – rinkti žinias apie priešo veiklą. Tačiau skyrėsi proceso įgyvendinimo principai, dokumentacija, reglamentavimas, mastai ir kiti aspektai. Dokumentai būtų likę tik sausais formalumais popieriuje, jeigu nebūtų dėta realių pastangų vykdyti išsikeltus uždavinius praktikoje.

Neįprastas ryšys Dainavos apygardoje buvo užsimezgęs Vaclovo Voverio-Žaibo grupei priklausiusio partizano Kosto Mačionio-Žvalgo aplinkoje. Laisvės kovotojas Žvalgas palaikė ryšį su Daugų NKVD skyriaus viršininku vyr. leitenantu Aleksejumi Petrovu, kuris perduodavo partizanams reikiamą informaciją apie būsimus miškų šukavimus, kolaboruojančius asmenis ir kitą, partizanams gyvybę galėjusią kainuoti informaciją. Teigiama, kad už tokį „nusikaltimą“ A. Petrovas vėliau buvo nuteistas 10 metų kalėti. Kitais duomenimis, jis buvo perkeltas dirbti kitur. Partizanus Žaibą ir Žvalgą su Daugų NKVD viršininku suvedė partizanų rėmėja Monika Golšteinienė. Partizanai su A. Petrovu keletą kartų buvo netgi susitikę akis į akį, o šis per minėtą rėmėją perduodavo raštelius apie numatomus NKVD veiksmus.

Žvalgybos funkcijas atlikdavo ne tik partizanų žvalgybos pareigūnai, bet ir laisvės kovotojų ryšininkai bei rėmėjai. Apie tai prisiminimuose yra rašęs Dainavos apygardos partizanas, buvęs Kazimieraičio rinktinės Gardino grupės vadas Antanas Suraučius-Paberžis, Tauras:

„aš ir Danielius, naudodamiesi ilgėjančiomis naktimis ir pakenčiamu oru, aplankydavome ryšininkus, veikiančius partizanų žvalgybai ir kontržvalgybai. Buvo pasiaukojusių ir sumanių vyrų, kurie stebėjo NKVD ir kitas tarybines įstaigas, sekė, koks kariuomenės dalinių judėjimas, kokius žmones šaukia „pasikalbėjimams“, kas buvo sulaikomas ir netrukus paleidžiamas, kas girdėti mokyklose, kokia žmonių nuotaika, kokios kalbos“.

Apie partizanų žvalgybos pareigūnų veiklą pasakoja ir pačių saugumo struktūrų dokumentai, kuriuose atsispindi Dainavos apygardos partizanų žvalgybinė veikla. LSSR MGB 2-N valdybos (specialaus sovietų saugumo padalinio, skirto kovai prieš partizaninį judėjimą) pažymoje rašoma apie kanifolijos fabriko direktorių, pavarde Būdžius (vardas nenurodytas – T. K.), kuris palaikė kontaktą su Dainavos apygardos partizanais. Saugumiečių pateiktais duomenimis, jie nustatė, kad fabriko direktorių užverbavo Dainavos apygardos žvalgybos ir ryšių skyriaus viršininkas Konstantinas Šimelevičius-Gandras. Užverbuotasis fabriko direktorius Būdžius vykdė partizanų užduotis, asmeniškai pažinojo visą tuometinio Dainavos apygardos vado Domininko Jėčio-Ąžuolio šeimą, rengė jam susitikimus su žmona, savo namuose slėpė partizanų ryšininkę Račkauskaitę, taip pat partizanų ryšininkei Kaune Našlaitei vežiojo pogrindžio korespondenciją. Bent jau iki 1947 m. gruodžio ši ryšio linija saugumiečių taip ir nebuvo išaiškinta.

1945 m. lapkritį LSSR NKGB Alytaus apskrities skyriaus viršininkas Aleksandrovas pažymoje apie LPS (Lietuvos partizanų sąjungos) ir Dzūkų rinktinės veiklą pateikia duomenų apie pogrindžio atstovo infiltravimą į miškų įmonę. Anot saugumiečių, į jų rankas patekęs Daugų miškų ūkio technikas Gasiūnas tardymo metu prisipažino, kad buvo atsiųstas iš Kauno pogrindinio centro su specialia užduotimi, turėdamas suklastotus miškų techniko dokumentus. Pogrindininko tikslas buvo vykdyti antisovietinę veiklą tarp darbuotojų ir sukurti „pogrindinę nacionalistinę organizaciją“ (taip dokumente – T. K.). Veikdamas partizanų naudai, Gasiūnas išdavė apie 300 pažymų pogrindžio nariams, taip pat nedirbantiems ir net neturintiems ryšių su šia organizacija.

Yra ir daugiau aktyvią žvalgybinę veiklą atskleidžiančių duomenų, susijusių su minėto Konstantino Šimelevičiaus-Gandro darbu informacijos rinkimo srityje. Partizanas slapyvardžiu Gandras buvo Dainavos apygardos štabo ryšių ir žvalgybos skyriaus viršininkas. Taip pat nuo 1947 m. rugsėjo 22 d. ėjo Dzūkų rinktinės vado pareigas. Partizano Gandro ranka rašytame dokumente atsiskleidžia gana griežtas žvalgybinės struktūros vadovo požiūris į informacijos surinkimą ir žvalgybą. Dokumentą vertėtų pacituoti ištisai:

„Partiz. Rūtai

Tamsta esi įpareigota kas dešimt dienų pranešti R-Ž (Ryšių–Žvalgybos – T. K.) skyriui apie rusų ir komunistinio elemento judėjimą ir veiklą žinias, bet nežinia dėl kurių priežasčių, Tamsta jų nustatytu laiku nepristatote. Ateityje prašome punktualiai visas surinktas žinias pristatyti. Žinias už 1–10 d. išsiųsti 10 d., už 10–20 d. – 20 d., už 20–30 d. – 30 d. Žinias turite duoti už visos <...> apylinkės ir parašius įdėti į voką ir užklijuoti. Įspėjame, kad jeigu ir ateityje pasikartos toks apsileidimas, nevykdymas savo viršininkų įsakymų ir nurodymų, tai Tamsta būsi baudžiama.“

Pasirašo Gandras, Ryšių–Žvalgybos skyriaus viršininkas. Išlikusiame partizanės Albinos Baltrėnaitės-Rūtos tarnybiniame lape pateikiama informacija, kad į partizanų gretas Albina Baltrėnaitė priimta 1946 m. kovo 20 d. ir paskirta į žvalgybos ir ryšių skyrių.

Po tokio griežto žvalgybos skyriaus viršininko tarnybinio įspėjimo partizanė Rūta sureagavo greitai ir 1946 m. lapkričio 1 d. datuotame pranešime, adresuotame žvalgybos skyriaus viršininkui Gandrui, Albina Baltrėnaitė pateikė tokias žinias:

R-Ž skyriui

Žinios nuo š. m. spalio mėn. 15–31 d. Spalio mėn. 18 d. (penktadienį) Skraičionių kaime buvo sueiga. Buvo 13 stribitelių. Iš Skraičionių ėjo į Gervėnų kaimą (penktadienio naktį) ir ten nakvojo pas Černiauską. Spalio mėn. 19 d. (šeštadienį) Tabalenkos kaime buvo sueiga. Buvo 13 stribitelių ir 2 (du) rusai. Iš Tabalenkos kaimo tą dieną buvo areštavę Čepulį Petrą, Baliukyną Miką. Iš Jurgelenkos kaimo buvo areštavę Bruneiką Juozą. Baliukyną ir Bruneiką Juozą paleido tą pačią dieną. Čepulį Petrą dar nepaleido. Iš Tabalenkos kaimo ėjo į ? (neperskaitoma – T. K.) kaimą tą pačią dieną. O vakar važiavo į Butrimonis. Spalio mėn. 20 d. per Tabalenkos k. ėjo apie 15 rusų ir stribitelių. Žrūta

Dzūkų rinktinės Vaidoto grupės vadas, partizanas Juozas Petraška-Patrimpas, prisiminimuose rašydamas apie partizanų žvalgybą, pabrėžia moterų darbo šioje srityje svarbą. Anot Patrimpo, į sovietų nagus patekusio 1948 m. rugpjūtį, merginos buvo labiau tinkamos žvalgybai, nes neprivalėjo atlikti karinės prievolės ir kėlė saugumui mažiau įtarimų, o jų funkcijos dažniausiai būdavo ginklų, rašomųjų mašinėlių gabenimas, miestuose ir miesteliuose reikalingų žmonių suradimas žvalgybos reikalams, taip pat labai atsakingų žinių perdavimas žodžiu. Apskritai Petraškos memuaruose labai įdomus momentas yra informacijos rinkimo diferencijavimas. Būtent Dainavos apygardos partizanų memuaruose jis yra unikalus:

Kai 1945 m. pavasarį pagal teritorijas susiformavo konkretūs partizaniniai junginiai (kuopos, grupės, rinktinės, apygardos), reikėjo ir savos, pritaikytos dalinio aplinkybėms, ryšio ir žvalgybos struktūros. Galima išskirti tris žinių rinkimo kryptis – vietinio pobūdžio, ryšio tarp dalinių, platesnio masto žinių rinkimas (arba žvalgyba ir kontržvalgyba).

Daugelis faktų rodo, kad partizanams informacijos rinkimo srityje talkindavo labai platus žmonių tinklas – nuo įprastų ryšininkų iki sąmoningai infiltruotųjų ar netgi užverbuotų įvairių įstaigų darbuotojų. Sovietai dokumentuose netgi konstatavo, kad Lietuvos partizanų sąjungos vadovybė daug dėmesio skiria materialinės bazės kūrimui, todėl verbuoja sovietinių įstaigų tarnautojus, sovietinių ūkių ir kitų organizacijų direktorius, taip pat siunčia dirbti savo narius. Vieno mokyklos direktoriaus, dirbusio išvien su partizanais, istorija nukelia į Alytaus mokytojų seminarijos laikus. 1945 m. ten dirbo ir susipažino keletas mokytojų, o kai kurie vėliau pasitraukė iš legalaus gyvenimo ir pradėjo veiklą partizaniniame pogrindyje. Vienas iš jų buvo Adolfas Ramanauskas-Vanagas, o jo kolega, Alytaus seminarijos mokytojas Jonas Narvičius, nepasirinko partizano kelio, tačiau, kaip vėliau prisimindamas pokario laikus pasakojo, „aš pats nėjau, nutariau tapti pogrindininku ir atlikinėti jų užduotis“. Jonui Narvičiui pogrindyje suteiktas Šarūno slapyvardis. Vėliau Šarūnas tapo Stakliškių progimnazijos direktoriumi, valsčiaus švietimo poskyrio vedėju. Ir toliau bendradarbiavo su Adolfu Ramanausku-Vanagu, teikė naudingą informaciją partizanams bei atlikdavo jų užduotis. Pavyzdžiui, nupirko ir atvežė partizanams rašomąją mašinėlę, radijo imtuvą, sudarinėjo Stakliškių aktyvistų ir stribų sąrašus, platino partizanų spaudą, padėjo partizanams palaikyti ryšį tarp atskirų apygardų. Partinis bilietas Jonui Narvičiui buvo gera priedanga pogrindiniam darbui. Į komunistų partiją partizanų pavedimu įstojęs vyras užduotis vykdydavo gana išradingai ir ne mažiau rizikingai:

„1948 metai. Man reikia perduoti Dainavos apygardos paketą. Kas jame parašyta, nežinau. Žinau tik, kam jį perduoti ir kada. Trečiadienio popietę restorane privalau paketą perduoti žmogui, kuris turės kišenėje „Tiesos“ laikraštį. Ir svarbiausia, kad kaip tik šią dieną privalau atiduoti ataskaitas savo vedėjui. Tuomet aš lyg niekur nieko nueinu pas vedėją į butą ir pakviečiu jį su žmona papietauti tame pačiame restorane. Aišku, kad sutinka. Žodžiu, jau vaišinamės, šnekučiuojamės... Aš matau, kad prie vieno iš staliukų sėdi lyg ir „manasis“ žmogus, bet niekaip nesugalvoju, kaip dabar tuo paketu „atsikratyti“?! Tačiau pats nepažįstamasis prieina prie mūsų staliuko ir aš, tuo pasinaudodamas, „netyčia“ išmetu ir ataskaitą, ir paketą kartu. Jis mandagiai pakelia, bet tik ataskaitą, o paketą mikliai paslepia už palto“.

Juozo Vitkaus-Kazimieraičio konspiracija

Laisvės kovų architektas – tik viena iš daugelio metaforų, ateinančių į galvą šiam partizanui apibūdinti, plačiau pasidomėjus jo pasipriešinimo idėjų istorija. Architektas, kuris, nors ir anksti žuvęs, spėjo išvysti vieną iš savo pagrindinių pokario laisvės kovų vizijų – suvienytą pasipriešinimo struktūrą, Dainavos apygardą. Arba, dar šiek tiek kitoks vaizdinys, labiau atitinkantis šio teksto tematiką, – partizanų vadas, pasitinkantis laisvės kovotojus su civiliais drabužiais, kelioniniu lagaminu ir ne kartą saugumą išsaugojusiais padirbtais asmens dokumentais kišenėje.

Pietų Lietuvos srities partizanų vadas Juozas Vitkus-Kazimieraitis buvo vienas aukščiausią karininko laipsnį turėjusių laisvės kovotojų (1938 m. Juozui Vitkui buvo suteiktas Lietuvos kariuomenės pulkininko leitenanto karinis laipsnis), realiai dalyvavęs partizaniniame judėjime ir kūręs pasipriešinimo organizacines struktūras, leidęs dokumentus. Kazimieraitis visomis išgalėmis siekė įgyvendinti laisvės kovos viziją – sukurti centralizuotą partizanų vadovybę.

Nekyla abejonių dėl šio aukšto rango karininko autoriteto kitiems partizanams. Visur, kur Juozas Vitkus dalyvavo partizaniniame pasipriešinime, iškart sulaukdavo pripažinimo ir pasitikėjimo. Gal tik su Domininku Jėčiu-Ąžuoliu veiklos pradžioje kilo keletas nesusipratimų, bet ir tai iš esmės dėl Juozo Vitkaus pasitikėjimo išoriniu galios centru – LLA, o ne dėl asmeninių savybių. Jau gerokai vyresnio amžiaus negu daugelis partizanų, Juozas Vitkus darė įspūdį ne tik eiliniams kovotojams, bet ir vadovaujantiems partizanams. Vienas iš jų buvo ir Adolfas Ramanauskas-Vanagas, vėlesniais partizaninės kovos metais suvaidinęs reikšmingą vaidmenį viso Lietuvos laisvės kovos sąjūdžio istorijoje. Norėdamas perduoti savo kovos patirtį ir palikti pasipriešinimo liudijimą, Vanagas, jau besislapstydamas su šeima, rašė: „daug ko pasimokiau iš Kazimieraičio, jis man tapo kelrodžiu vėlesnėje partizaninėje veikloje“.

Kai kalbame apie partizanų žvalgybą, automatiškai tampa aktualus ir konspiracijos klausimas. Juozas Vitkus iš partizanų vadovybės išsiskyrė tuo, kad veikė itin konspiratyviai – vilkėdavo tik civiliais drabužiais, nesinešiojo ilgojo ginklo, sąmoningai dėvėdavo sendinančius ar prasčiau atrodančius drabužius. Atsakant į klausimą apie Juozo Vitkaus konspiraciją, pirmiausia vertėtų paminėti, kad Pietų Lietuvos partizanų vadas dėl ankstyvos žūties partizanavo palyginti trumpą laiką – jeigu skaičiuosime nuo galutinio pasitraukimo pas partizanus 1945 m. birželio 18 d., Kazimieraičio „partizanavimo stažas“ būtų vos vieneri metai ir kelios savaitės. Žinoma, pogrindyje Kazimieraitis buvo jau nuo 1944 m. pabaigos. Dėl šios priežasties ir kai kurios reikalingos istorinės žinios yra fragmentiškos, todėl, norint atkurti Juozo Vitkaus konspiracinį portretą, informaciją tenka dėlioti po gabalėlį it mozaiką iš įvairių detalių. Tiesa, iškalbingas momentas yra tas, kad per tokį trumpą veikimo partizaniniame judėjime laiką Juozas Vitkus sugebėjo suorganizuoti centrinį būsimos Dainavos apygardos (iš pradžių apygarda pavadinta „A“ apygarda) branduolį, užmegzti ryšį su užsienio atstovais, produktyviai – nors patirdavo daug nuostolių, nuolatinius NKVD persekiojimus bei košimus – kurti dokumentacinę bazę partizanų veiklai reguliuoti. Juozas Vitkus aktyviai mėgino palaikyti ryšį su miestuose egzistavusiu pogrindžiu. Visais šiais veikimo būdais Juozas Vitkus paliko istorijai savo partizaninę veiklą kaip vieną įtakingiausių Lietuvos antisovietinės rezistencijos pavyzdžių.

Pirmasis faktas, leidžiantis kalbėti apie tam tikrą Juozo Vitkaus konspiratyvumą, būtų jo absoliutus nefigūravimas partizaninėse fotografijose. Jeigu daugelį žymiųjų partizanų vadų galime rasti įsiamžinusius fotografijose, tai Juozo Vitkaus partizaninio laikotarpio žinomų fotografijų nėra (jos galėjo būti sunaikintos arba iki šiol neatrastos). Iš istorinių šaltinių nėra žinoma ir tai, kad Kazimieraitis būtų fotografavęsis. Tvirtai galima teigti tik tai, kad Kazimieraičio partizaninės veiklos metais laisvės kovotojai apskritai palyginti nedaug fotografavosi. Pavyzdžiui, bene pirmoji partizaninė bendražygio Adolfo Ramanausko-Vanago, kuris, kaip žinia, nevengė įsiamžinti, fotografija žinoma tik iš 1946 m. lapkričio. Tačiau čia kaip analogiją Juozo Vitkaus asmenybei galima pateikti Tauro apygardos vado, aviacijos majoro Zigmo Drungos-Mykolo Jono atvejį. Dėmesį patraukė tai, kad taip pat panašaus amžiaus aukšto rango partizanų pareigūnas, kaip ir Juozas Vitkus, į pogrindį pasitraukęs 1945 m. birželį, žuvęs irgi panašiu laiku, vis dėlto yra bent vienoje partizaninio laikotarpio fotografijoje. Tiesa, padaryta ji buvo likus vos savaitei iki Tauro apygardos vado žūties.

Kurioziškas nutikimas aprašytas Adolfo Ramanausko-Vanago prisiminimuose: „Tuoj susitikome visi. Kazimieraitis buvo civiliškais drabužiais ir su pistoletu rankoje. Gegužė (partizanas Zigmas Gavelis – T. K.), staiga pamatęs tokį asmenį, puolė prie jo liepdamas kelti rankas aukštyn. Šį nemalonų apsirikimą tuoj sutvarkiau. Šia proga reikia pažymėti, kad Kazimieraičio asmenybė saugumo sumetimais dažniausiai buvo laikoma paslaptyje“. Taigi netgi kai kurie partizanai, su kuriais Juozui Vitkui tekdavo tiesiogiai kontaktuoti, ne visada žinodavo Kazimieraičio tapatybę, o tam tikrais atvejais ji būdavo sąmoningai slepiama. Yra žinoma, kad, keliaujant kaip civiliui, Kazimieraičiui ne kartą yra tekę būti sulaikytam sovietų, aiškintis, kur ir kokiais tikslais keliauja. Čia padėdavo vyresnė išvaizda, sąmoningai dėvimi vargingai atrodantys drabužiai ir padirbti dokumentai. Dzūkų grupės štabo dienoraštyje užfiksuotas įvykis, kai 1945 m. birželio 17 d. Juozą Vitkų-Kazimieraitį enkavėdistai sulaikė Kabelių kaimo kratos metu. Iš Kazimieraičio buvo pareikalauta parodyti, kas slepiasi po sutvarstyta galva, buvo apžiūrėta žaizda, kuri atsirado peršalus stovykloje. Po apžiūros ir apklausos Kazimieraitis buvo paleistas.

Dar vienas paminėtinas Juozo Vitkaus konspiratyvumo išraiškos aspektas – civiliškų, o ne kariškų drabužių dėvėjimas. Pietų Lietuvos partizanų vadas visada vilkėjo tik civiliais drabužiais, ir, kaip prisiminimuose rašė bendražygis Vanagas, „<...> pažymėtina ir tai, kad Kazimieraitis niekuomet nesinešiojo ilgojo ginklo“. Taigi visi šie minėti slaptumo išsaugojimo ir konspiracijos momentai leido Juozui Vitkui-Kazimieraičiui sėkmingai siekti pagrindinio, pradinėje partizanų centralizacijos stadijoje svarbiausio tikslo – užmegzti kontaktus su viršesniais pogrindžio centrais ir atstovais iš Vakarų. Būtent siekdamas šių uždavinių įgyvendinimo, tuometinis dar Dzūkų grupės vadas palyginti neįprastai daug ir gana viešai keliaudavo ryšių tikslais ir dėl to jokių lemiamų nelaimių nepatyrė.

Remiantis Dzūkų grupės štabo veiksmų dienoraščiu, vien į Alytų Kazimieraitis, norėdamas nustatyti ar atkurti ryšius su LLA Alytaus štabu ar kitais antisovietinio pasipriešinimo atstovais, laikotarpiu nuo 1945 m. liepos 24 d. iki lapkričio 25 d. vyko mažiausiai keturis kartus, o lapkričio 27 d. iš Alytaus per Jiezną pasiekė Kauną. Pirmoji išvyka aprašoma taip: „Ryte, dar su tamsa, Kazimieraitis su ryšininku išvyksta į Alytų. Abu vyksta kaip oficialūs asmenys, kiekvienas savais tarnybiniais motyvais, kuriais, esant reikalui, būtų galima pasiteisinti NKVD-istams“. Nors Kazimieraitis ir turėjo padirbtus dokumentus Nikodemo Pleskevičiaus, neva gimusio 1894 metais, vardu, rizika lankytis miestuose, kuriuose saugumiečiai dažnai stabdydavo net atsitiktinius žmones ir darydavo kratas, buvo itin didelė.

Paradoksalu, tačiau būdamas praktiškai sovietams prieš akis, suėmimo ir išsišifravimo Kazimieraitis išvengė, o buvo mirtinai sužeistas visiškai atsitiktinėmis aplinkybėmis. Tai nutiko 1946 m. liepos 2 d. Žaliamiškio miško pakraštyje, prie netoliese buvusio mažo bunkerėlio, kuriame laikinai slėpėsi Pietų Lietuvos partizanų srities štabo nariai; tą pačią dieną jis mirė Guobiniuose. Ir netgi po žūties sovietų kariškiai negalėjo Juozo Vitkaus atpažinti. „Rusus labai klaidino pas Kazimieraitį rasti suklastoti dokumentai ir jo civiliški drabužiai. Jie net patys stebėjosi, kodėl toks senis su ginklu slapstėsi miške“, – prisimindamas bendražygio žūtį rašė Adolfas Ramanauskas-Vanagas.

Kazimieraičio ryšių su Vakarais pastangos

Pulkininkas leitenantas Kazimieraitis buvo vienas iš tų ginkluoto pasipriešinimo lyderių, kurie puikiai suvokė ne tik karinį, bet ir politinį antisovietinio pasipriešinimo veiklos dėmenį. Juozas Vitkus laikomas aktyvių pasipriešinimo veiksmų šalininku, netgi sudėtingomis bei itin nepalankiomis judėjimui ir ryšių paieškai sąlygomis sugebėjusiu per palyginti trumpą laiką nuveikti daug darbų centralizacijos bei partizaninės diplomatijos srityse. Palyginti anksti Kazimieraičiui žuvus, lieka tik spėlioti, ką šis strategiškai mąstantis partizanų vadas būtų nuveikęs bei įgyvendinęs, pavyzdžiui, partizaninėse kovose praleidęs tiek pat metų, kiek jo bendražygis Adolfas Ramanauskas-Vanagas, kuriam buvo lemta aktyviai veikti pogrindžio labui iki pat paskutiniųjų partizaninio karo metų.

Nuo pat Antrojo pasaulinio karo pabaigos daugelis pasipriešinimo judėjimo dalyvių tikėjosi greitų tarptautinių permainų ir vylėsi, jog laukiami pokyčiai teigiamai atsilieps Lietuvos tarptautinei padėčiai. Partizanai akylai sekė visus tarptautinius politinius įvykius, klausydamiesi radijo pranešimų stengėsi pagauti kiekvieną žinią iš Vakarų. Apskritai per visą partizaninę veiklą Kazimieraičiui radijo ryšys buvo vienas prioritetinių uždavinių. Netgi buvo atvejis, kai dėl netinkamos radijo aparatui veikti vietos Kazimieraitis rizikavo gyvybe ir nusprendė persikelti į visiškai kitoje vietoje esančią vadavietę, kurioje radijo ryšys veikė be nesklandumų.

Nemažų vilčių sukėlė 1945 m. liepos 17 – rugpjūčio 2 d. vykusi pirmoji pokarinė Potsdamo konferencija, kurioje sąjungininkai svarstė tolesnę Vokietijos ir Europos ateitį. Dzūkų grupės štabo, kuriam vadovavo Juozas Vitkus-Kazimieraitis, dienoraštyje kalbama apie planus išleisti atsišaukimus ir dar prieš Potsdamo konferenciją juos įteikti Stalinui bei anglų ir amerikiečių ambasadoriams. Nors to padaryti nepavyko, Lietuvos laisvės bylos ir ryšių su Vakarais klausimas Juozo Vitkaus-Kazimieraičio darbotvarkėje nesibaigė. Ryšiai su Vakarais Dainavos apygardos partizanų vadovybės akiratyje buvo jau nuo pat ginkluotos rezistencijos pradžios. Štai 1945 m. rugpjūčio 12 d. Juozui Vitkui iš partizano Meškino (part. Damijonas Kizys, g. 1913 m.) atsitiktinai sužinojus, kad asmens iš partizanams žinomos aplinkos giminaitė su Kaune gyvenančiu anglu artimiausiu metu vyks į Angliją, buvo priimtas sprendimas pasiųsti į užsienį laišką. Apie tai užsimenama ir Adolfo Ramanausko-Vanago tardymo protokoluose. Yra žinoma, kad laiškas buvo įteiktas išvykstančiam piliečiui, tačiau nėra duomenų, kad laiškas būtų pasiekęs adresatą.

Įvairūs bandymai pačių Dzūkų grupės štabo partizanų iniciatyva užmegzti ryšį su Vakarais buvo nevaisingi, kol partizanų politinio veikimo horizonte nepasirodė kontroversiškai vertinamas pokario išeivijos politinis bei rezistencijos veikėjas, ryšius su trijų šalių žvalgybomis palaikęs ir, žvelgiant iš šalies, įdomi bei iniciatyvos nevengusi asmenybė – Jonas Deksnys, kuris, atvykęs pas pietų Lietuvos partizanus, prisistatė slapyvardžiu Alfonsas Hektoras. Prabėgus keletui mėnesių po nesėkmingų bandymų išplatinti atsišaukimus ir išsiųsti į Vakarus laišką, 1945 m. lapkričio 25 d. Juozą Vitkų ir jo vadovaujamą Dzūkų grupės štabą pasiekė viltį teikiantis kvietimas. Gauta žinia, kad su Kazimieraičiu Alytuje nori susitikti labai svarbus asmuo. Neaišku, iš kur apie tai sužinojęs, žinią Dzūkų grupės vadui pranešė štabo pareigūnas Antanas Kulikauskas-Daktaras. Nuvykus į Alytų, Kazimieraičiui minėto asmens nepavyko rasti, tačiau partizanų rėmėjas ir ryšininkas Alytuje, pagrindinis pogrindžio atstovas Juozui Vitkui mieste – mokytojas, rašytojas Konstantinas Bajerčius-Garibaldis, susitikęs su Kazimieraičiu, jam pranešė, jog minėtas svečias iš užsienio „negalėjo ilgiau laukti ir grįžo į Kauną“.

Kazimieraičiui pasinaudojus turimais ryšiais Jiezne, pavyko nustatyti asmenį, ieškantį jo Kaune, ir kaip tą asmenį rasti. Iš Kauno Juozas Vitkus ir kartu su juo Jonas Deksnys, lydimi į automobilį sutartoje vietoje įlipusio Jurgio Valiulio, pasiekė Dzūkijos miškus ir Dainavos apygardos laisvės kovotojų veikimo plotus. Iš Vakarų atvykę rezistencijos atstovai pirmą kartą pamatė tikrąją antisovietinio pasipriešinimo padėtį Lietuvos miškuose. Liūtas Mockūnas knygoje, skirtoje Deksnio veiklos istorijai, rašė, kad įspūdis Jonui Deksniui ir Jurgiui Valiuliui buvo stulbinantis, o prisimindamas susitikimą su partizanais, po daugelio metų Jurgis Valiulis (slapyvardžiu Karolis Drunga) pasakojo: „Buvo išgyvenama herojinė epocha, tikimasi greito įvykių pasikeitimo ir laimėjimo. Stovyklavietėse nuotaika buvo gera ar net linksma. Visur skambėjo dainos. Daugiausia senosios, patriotinės arba priešbolševikiniai kupletai.“ Taigi 1945 m. lapkričio 28 d. įvyko netikėtų svečių iš užsienio ir Kazimieraičio posėdis, kuriame buvo pasikeista informacija, apibūdinta partizanų veikla, o Deksnys aptarė padėtį užsienyje. Buvo pasiekta sutarimo dėl Lietuvos išlaisvinimo organizavimo, jos bendros schemos ir Lietuvos partizanų vyriausiosios vadovybės sudarymo. Po pasitarimo Kazimieraitis išspausdino „Protokolą“, kuriame išdėstė išvadas dėl vadovavimo Lietuvos išvadavimo kovai. Šį dokumentą galima laikyti savotiška minideklaracija:

P r o t o k o l a s

„1945 m. Lapkričio mėn. 28 dieną L. P. A. Apygardos Vadas Kazimieraitis ir Lietuvos diplomatinės tarnybos atstovai X ir Y padarė tarptautinių ir vidaus politinių veiksnių analizę. Analizės išdavoje prieita sekančių išvadų:

1. Lietuvos Išlaisvinimo iš bolševikinės vergijos organizacija turi savo viršūnėje Vyriausiąjį Lietuvos Išlaisvinimo Komitetą, kuris šiuo metu tebeveikia nors ir už Lietuvos ribų, tačiau su Lietuvos pasiuntinybėmis de facto atstovauja ir gina Lietuvos reikalus Suvienytųjų Nacijų tarpe.

2. Lietuvos Išlaisvinimo Organizacijai politiniai vadovauja Lietuvos Išlaisvinimo Taryba, sudaryta iš svarbesniųjų politinių grupių ar partijų atstovų, dalyvaujančių Vyr. Išlaisvinimo Komitete ir stipriausių karinių organizacijų atstovų. Vienas karinių organizacijų atstovų Lietuvos Išlaisvinimo Tarybos tvirtinamas Vyriausiuoju partizanų Vadu ar net išrenkamas Lietuvos Išlaisvinimo Tarybos pirmininku.

3. Praktiškąjį Lietuvos Išlaisvinimo organizavimą ir vadovavimą vykdo Vyriausiasis Partizanų Štabas per atitinkamus savo skyrius ir Apygardų Štabus.

4. Apygardų Vadai skiria apskričių komendantus, apskričių partizanų vadus, apskričių viršininkus ir policijos vadus ir per juos parengia visą kraštą mobilizacijai. Apygardų štabai paruošia išsivadavimo operacijų ir Lietuvos sienų apsaugos planus.

5. Lietuvos partizanai, nuvertę bolševikinę santvarką, užima saugoti ir ginti Lietuvos sienas faktinai aiškiose kalbiniai etnografinėse sienose. Rytinės Lietuvos sienos, praktiniais sumetimais, užimamos tokios, kaip jos nustatytos Lietuvos ir Gudijos tarybinių vyriausybių. Pietų Vakarų sienos turėtų būti užimamos tokios, kaip tai nustatyta Potsdamo konferencijoje, padalinant Rytprūsius tarp Lenkijos ir Sovietų S-gos. Nurodytas sienas užimti ir ginti turi būti gautas Vyriausiojo Lietuvos Išlaisvinimo Komiteto sutikimas. Lietuvos Gudijos sienų, nustatytų 1920 m. Maskvos taikos sutartimi užėmimo klausimas paliekamas išspręsti diplomatiniu keliu.

6. Kazimieraitis turi daryti pastangų susirišti su L.L.A. Vyriausiuoju Vadu ir „Tauro“ Apygardos Vadu, kad būtų paskubintas autoritetingo ir darbingo Vyriausiojo Partizanų Štabo sudarymas.

7. Konstatuotas trūkumas aukštesniųjų karininkų, sugebančių dirbti Štabų organizacinį ir vadovaujantį darbą ir sutarta, kad ponai X ir Y padės pastangų, kad galėtų iš užsienio grįžti būtiniausiai reikalingi aukštesni karininkai.

8. Kazimieraitis pasižadėjo nurodyti eilę vietų, tinkamų oro desantams.

9. Sutarta kad ponai X ir Y šiuo pasitarimu prieitas išvadas praneš užsienio Lietuvių Vadovaujamiems sluoksniams, o Kazimieraitis, per jam nurodytą asmenį, painformuos Lietuvos politinius ir partizanų vadovaujamus asmenis.

Nuorašas atitinka originalą: Pasirašė KAZIMIERAITIS“

Taigi pirmą kartą Lietuvos partizaninio pasipriešinimo istorijoje įvyko bendras dokumentiškai protokoluotas užsienio politinių veikėjų pasitarimas su Lietuvoje veikiančio partizanų kovos sąjūdžio atstovu, davęs tam tikrų idėjinių bei strateginių vizijų. Dokumente numatytos tolesnės išsivadavimo kovos gairės, pripažinta VLIK atstovavimo Lietuvai viršenybė už Lietuvos ribų, o Vyriausiojo partizanų štabo – Lietuvoje. Posėdžio metu suformuluotas galimas Lietuvos sienų klausimo sprendimas ir organizaciniai veikimo būdai, struktūros. Keista tik tai, kad tam tikra prasme pripažintas sovietinės vyriausybės susitarimas su Gudija, nustatant tarpusavio valstybių sienas, tačiau tai greičiausiai traktuotina kaip apgalvotas diplomatinis sprendimas. Reikia pripažinti ir tai, kad karšto būdo ir į avantiūras linkęs Jonas Deksnys pažadėjo daugiau, negu tuo metu galėjo, – Kazimieraičio buvo paprašyta nurodyti galimas vietas, kurios tiktų oro desantams iš Vakarų nusileisti. Prieš išsiskiriant su Kazimieraičiu, buvo sutarta 1946 m. pavasarį vėl susitikti Lietuvoje. Grįžę iš užsienio pasiuntiniai pirmajame partizanų punkte turėjo prisistatyti ir būti atpažinti iš slaptažodžio „Grįžtu iš žvaigždėtos šalies“.