Kilnus karys, kuris meldėsi

Ką aš čia veikiu šiuose Dzūkijos miškuose, priplėkusiuose, tamsiuose, tvankiuose bunkeriuose, toli nuo savo šeimos, kur žmona su šešiais vaikais, jauniausiam dar nėra nė metų, grumiasi už išgyvenimą? Ką aš, žemaitis, čia veikiu tarp įvairiausių dzūkelių, kamuojamas uodų, utėlių ir blakių, nuolat persekiojamas išdavysčių, matydamas žūstančius bendražygius, jausdamas jų abejones dėl kovos su priešu perspektyvos, verčiamas daryti skausmingus pasirinkimus? Kokia šio mano gyvenimo etapo prasmė? Ar aš negaliu patirti kitokio, šviesesnio, ramesnio, patogesnio gyvenimo ir jo džiaugsmų, būti kaip visi normalūs žmonės, kurie šioje pokario mėsmalėje, kovodami už išlikimą, stengiasi kaip nors išlikti, išsaugoti bent minimalų savo orumą? Negi tik tiek vertas mano gyvenimas, negi nesu užsitarnavęs daugiau?

– Su tokiais egzistenciniais klausimais, pasiekęs savo vidurinio amžiaus tarpsnį, manau, susidurdavo mano senelis pulkininkas leitenantas Juozas Vitkus, savo karininko uniformą ir antpečius iškeitęs į senio valstiečio drapanas, tapęs partizanu, kuris taip ir nė karto nenusifotografavo su kitais savo kovos draugais, nes siekė kaip galima ilgiau išlikti niekuo nesiskiriančiu vienu iš daugelio, kad tik galėtų atlikti svarbųjį uždavinį – pakloti pamatus partizaniniam pasipriešinimui. Profesionalus karo inžinierius, pasirinkęs Kazimieraičio slapyvardį, ėmėsi misijos: tapti partizaninio karo organizatoriumi, telkti partizanų kovotojus į drausmingą kariuomenę, kovojančią už Lietuvos valstybės atkūrimą.

Rašyti apie karį, partizanų vadą Juozą Vitkų-Kazimieraitį ir jo maldingumą bei vadovavimo stilių man kaip kunigui yra nelengva užduotis. Suprantu, kad ta karta, kuri patyrė du pasaulinius karus, okupacijas, trėmimų baimę, gyveno visiškai kitokiomis nei aš aplinkybėmis. Apie žmogaus santykį su Dievu karo lauko sąlygomis parašyta nemažai knygų. Vieniems autoriams atrodo, kad fronte, aplink pliekiant artilerijos ugniai, sprogstant bomboms ar švilpiant kulkoms, yra neįmanoma nesišaukti Dievo. Tada natūralu prašyti jo globos, derėtis dėl savo išlikimo, savo gyvenimą atiduoti į jo rankas. Tačiau kiti žinovai kalba, kad kare susidurdami su pragaru, matydami baisų žiaurumą, beprasmiškas jaunų žmonių mirtis, prievartą, patys priversti tapti žudikais, žmonės gali prarasti bet kokį pasitikėjimą Dievu: kaip Tas, kuris yra visagalis ir mylintis, gali leisti vykti tokioms niekšybėms ir nusikaltimams!? Tokiu Dievu žmonės gali nusivilti, pasipiktinti, net jį prakeikti ir išbraukti iš savo gyvenimo! Dėkoju Dievui, kad mano seneliui Juozui Vitkui-Kazimieraičiui taip neatsitiko. Jam, net ir kamuojant sunkioms abejonėms ir ieškant atsakymų į svarbiuosius klausimus, pavyko reikštis kaip brandžiam krikščioniui, kurio tikėjimas yra integruotas į gyvenimą, su juo harmoningai dera. Dėkoju Dievui, kad jis šioje žūtbūtinėje kovoje nebuvo vienas toks: įvairiose Lietuvos vietose už laisvę kovojantys žmonės ėjo į kovą, žinodami, jog daugeliui teks žūti. Tačiau jie žinojo ir tai, kad dvasia visada išliks gyva. Jie dažniausiai kovą siejo su malda, kuri padėjo jiems nepalūžti tiek kovos, tiek tardymų, tiek ir lagerių bei tremčių metu. Malda ir tikėjimas padėjo partizanams laimėti didžiąją kovą, nors 1944–1953 m. mūšyje laimėjo komunistai (plg. partizano Jono Semaškos-Liepos kalbą teisme Telšiuose).

Juozo Vitkaus gyvenimas neatsiejamas nuo karininko profesijos.

būdamas dvidešimties baigė Karo mokyklos IV laidą Panemunėje (1921), tapo jaunesniuoju leitenantu pėstininku, pradėjo tarnybą IV pėstininkų pulke kuopos jaunesniuoju karininku, kuopos vadu, pulko iždininku;

1926 m. baigė Aukštųjų karo technikos kursų Statybos skyriaus I laidos kursą, paskirtas vyr. leitenantu, komandiruotas Technikos pulkan, nuo 1927 m. perkeltas į pionierių batalioną;

nuo 1929 m. gruodžio kaip stipendininkas pradėjo studijuoti Belgijos inžinerijos karo mokykloje, jam suteiktas kapitono laipsnis;

eidamas 33-iuosius (1934 m. lapkritį), baigė Belgijos karo mokyklos Inžinerijos skyrių Briuselyje ir tapo karo inžinieriumi su įsipareigojimu už stipendiją atitarnauti kariuomenėje 15 m.; pradeda tarnybą Šančiuose pionierių batalione technikos skyriaus viršininku, bataliono vado pavaduotoju;

1938 m. pradeda eiti etatinio lektoriaus pareigas Karo mokykloje, dėsto karo inžinerijos dalykus, suteikiamas pulkininko leitenanto laipsnis, bendradarbiauja kariškoje leidyboje;

1940 m. išgyveno skausmingą Lietuvos kariuomenės kapituliavimą, kai be kovos jai teko leisti svetimai kariuomenei užimti tėvynę, kurią kariai buvo prisiekę ginti, negailėdami savo jėgų ir gyvybės;

1940–1941 m. eina Karo mokyklos viršininko pavaduotojo pareigas;

1941 m. paspruko iš besitraukiančios Tarybų Lietuvos kariuomenės ir

greitai 1942 m. įsitraukė į antinacinį antibolševikinį pogrindį, darbuodamasis „Kęstučio“ organizacijoje, siekusioje atkurti Lietuvos nepriklausomybę.

1944 m. pabaigoje pasitraukė į Kabelius, pradėjo partizaninio karo parengimo darbus.

Karininko karjerą senelis stengėsi suderinti su šeimos gyvenimu. Vedė būdamas 25, na, o būdamas 44 jau turėjo 5 sūnus ir dukrelę, tiesa, jauniausiojo sūnaus, atrodo, taip niekada ir nepanešiojo ant rankų.

Juozas aistringai mylėjo savąją Genutę (Genovaitę Grybauskaitę), jai nuo 1925 m. rašė įsimylėjėlio laiškus, kuriuos mums, vaikaičiams, išsaugojo mūsų močiutė ir vyriausias sūnus Vytautas. Neslėpsiu: per paskutinius keliolika metų mėgstu žaisti tokį žaidimą: nuolatos lyginu save su savo seneliu J. Vitkumi-Kazimieraičiu ir savo tėvu Vytautu, minėtu jo vyriausiu sūnumi. Mėginu įsivaizduoti, kaip jie atrodė, mąstė, jautė, priimdavo sprendimus, dėl ko abejojo, kas buvo sunku, su kokiais sunkumais susidūrė, kai jiems buvo tiek metų, kiek man yra dabar. Ir kaip į mano, kuris esu atitinkamai 28 ir 57 metais jaunesnis, buvimą ir raišką reagavo mano tėtis, kaip būtų reagavęs senelis, jei Dievas būtų leidęs mums gyvenime susitikti. Kaip reaguočiau aš, jei būčiau jų vietoje, jei turėčiau savo sūnų ar anūką… Nors psichologai pataria nelyginti savęs su kitais, o geriau skatina lyginti save su pačiu savimi praeityje, tačiau man šis žaidimas patinka ir leidžia geriau pažinti tuos du svarbius mano gyvenimui vyrus ir dėkoti Dievui už jų indėlį į mano gyvenimą.

Už tikėjimo dovaną ir už pašaukimą tapti kunigu neabejotinai daugiausia dėkoju Vitkų šeimai. Mano tėtės ir jo brolių, mano močiutės ir ypač promočiutės Brigitos pamaldumas akivaizdžiai veikė mane. Iš pradžių man ne viskas patiko, buvo maištavimo ir vadinamojo agnosticizmo ar flirto su induizmu metų, bet galiausiai tapau vienuoliu jėzuitu, dar vėliau kunigu…

Didelei mano nuostabai, skaitydamas literatūrą apie senelį Juozą Vitkų, susipažinęs su jo laiškais mylimai žmonai Genovaitei ir šeimai, klausydamas jo vaikų ir jį pažinojusių partizanų liudijimo, vis labiau atpažįstu, kad tikėjimo kelionėje esame labai artimi bendrakeleiviai. Iš senelio daug ką paveldėjau.

Norėčiau įvardyti šiuos Juozo Vitkaus-Kazimieraičio dvasingumo bruožus.

1. Buvo tvirtai įsitikinęs, kad Dievas yra, kad viskas jo žinioje, kad svarbu pažinti jo planą ir vykdyti jo valią. Tikėjo, kad žmogaus gyvenimas turėtų būti kreipiamas taip, kad atitiktų Dievo valią ir taip Jam būtų teikiama kuo didesnė garbė. Apie tai ypač byloja partizano laiškas šeimai iš Dzūkijos miškų 1945 m., kuriame rašo, jog savo šeimą pavedęs gailestingosios Motinos Marijos, šv. Juozapo globai ir tikisi Švč. Jėzaus apsaugos, kad kasdien rytą ir vakarą už juos meldžiasi. O baigia tokiu įsimintinu sakiniu, kuriame galime įžvelgti mėginimą įprasminti visą šio tragiško laikotarpio gyvenimą, pateikti savosios misijos apibrėžimą, testamentą: „Mano gyvenimas taip paskirstytas: maldos mano brangiausiajai šeimynėlei, kad jus Dievas išlaikytų, globotų ir vestų didesnei Dievo garbei ir kad greičiau sugrįžtų į pasaulį tiesa ir teisingumas; mano darbai Lietuvai Tėvynei – mažinant neteisybes, skriaudas, guodžiant nusiminusiuosius ir viltį nustojusiuos, o mano vargai bei nepritekliai, patirtas šaltis, nuovargis, darganos ir gilūs širdies skausmai, pergyvenimai – už skaistykloje kenčiančias sielas <…>“

Tokia motyvacija, kai žmogus siekia ne savo naudos, išgarsėjimo, karjeros, kitų žmonių pripažinimo, kai veikia ne vengdamas nemalonumo, nesėkmės, skausmo ar baimės būti nubaustas, bet vadovaujasi vidiniu imperatyvu padaryti tai, kas įmanoma geriausia toje situacijoje, yra vadinama gryna. Man, kaip jėzuitui, labai svarbi senelio mintis, kad savo šeimos ateitį pavesdamas Dievo globai, jis susieja su didesnės Dievo garbės siekimu. Mes, jėzuitai, šiais laikais komentuodami savo steigėjo šv. Ignaco šūkį „Viskas didesnei Dievo garbei“, kartu su šv. Ireniejumi pabrėžiame, kad Dievui garbė teikiama tada, kai skleidžiasi asmens žmogiškumas ir kai asmuo siekia pilnatvės tapdamas žmogumi kito labui, pasišvęsdamas meilėje tarnauti kitiems ir siekti teisingumo bei tiesos. Ir geriausias pavyzdys, idealas – Jėzaus iš Nazareto asmuo. Ir apie visa tai liudija visas senelio gyvenimas ir ypač šiame laiške pateiktas jo apibendrinimas.

Noriu tikėti, kad ir savo apsisprendimą eiti į partizaninę kovą, o ne emigruoti į Vakarus 1944 m., senelis grindė, savo asmeninėje maldoje apsvarstęs skausmingą dilemą, spręsdamas, kas svarbiau: ar laikytis savo santuokinės priesaikos rūpintis savo žmona ir šeima, ar laikytis kario priesaikos tėvynei kovoti už jos ir jos žmonių laisvę. Nežinau, ar senelis giliai pažinojo Senąjį Testamentą ir tikėjo, kad Dievas gali įsitraukti į teisingą žmonių kovą (kaip tai atsitiko Mozei ištvermingai meldžiantis, o Jozuei su izraelitų kariais narsiai kovojant karo lauke) ir kaip kitoje Šventojo Rašto vietoje aprašytas atvejis, kai Dievas išklausė nuolankios Judo karaliaus Jehošafato ir tautos maldos neišvengiamos pražūties akivaizdoje ir taip paveikė daug stipresnį priešą ir jo gretose sukėlė sumišimą, dėl kurio priešai sunaikino vienas kitą (tai aprašoma Antrosios Kronikų knygos 20 skyriuje). Panašia į Senojo Testamento kovotojų laikysena pasižymėjo dauguma partizanų, suvokdami, kad šioje nelygioje kovoje be Dievo įsikišimo (ir palankių politinių aplinkybių susiklostymo) laimėti neįmanoma.

Kurdamas partizanų priesaikos tekstą, Kazimieraitis aiškiai suprato, kaip svarbu kovą už savo valstybingumą sieti su kova už tikėjimo laisvę, į kurią kėsinasi bedieviškasis komunizmas. Jo parengtuose tekstuose visada prisiekiama Dievo akivaizdoje.

2. Su Dievu bendravo kaip su artimu asmeniu, Jam pavesdavo savo dabartį ir ateitį. Pavyzdžiui, 1928 m. rudenį, rengdamasis stojamiesiems egzaminams į Belgijos karo mokyklą Briuselyje, tik ką pradėjęs vedybinį gyvenimą Juozas Vitkus, rašydamas laiškus žmonai, nuolat kartodavo, kad pasitiki Dievo malone, kuri padės jiedviem brandinti savo meilę, ištverti atsiskyrimą, būti ištikimais ir galiausiai susilaukti vaikų. Jis savo santykiuose nori būti labai atviras, tą ir daro, atskleisdamas net iki smulkmenų savo mylimajai savo susvyravimus, vidinius pergyvenimus ir tikėdamasis iš jos to paties. Viename laiške jis aiškiai leidžia suprasti, kad susirašinėdamas tikisi atvirumo ir pasitikėjimo ir kad jam per sunku klausytis užuominų… Kitame laiške savo mylimai pripažįsta, kad patiria įvairių su atsiskyrimu susijusių sunkumų, pagundų ir stipriai nerimauja dėl būsimų stojamųjų egzaminų, pažymi, kad pasimeldus jo nerimavimas aprimsta, kad net nepavykus įstoti į karo mokyklą Dievas padės jam susitvardyti ir susidoroti su galima gėda ar kritikuojančių pašaipa bei priekaištais, kad neišnaudojo galimybių ir esą tik tuščiai iššvaistė valstybės pinigus. „Dovanok, brangioji, bet kur gi aš begalėjau ieškoti paguodos jei ne pas Tave. Žinoma, didžiausią paguodą ir viltį tik mūsų gerasis Viešpat teikia. Bet žmogus ieško paguodos ir pas žmones…“ (iš 1928 10 19 laiško).

Partizanų vadas A. Ramanauskas-Vanagas, kovos mokslo ir meno mokęsis iš Kazimieraičio, su kuriuo jis kartais ištisas dienas bunkeryje likdavo vieni du ir galėdavo nuoširdžiai ir atvirai pasikalbėti, liudija, kad „tų darbo ir poilsio valandų, praleistų su juo, niekuomet nepamiršiu. Daug ko išmokau iš Kazimieraičio, jis man tapo kelrodžiu vėlesnėje partizaninėje kovoje.“

Atrodo, kad partizanas Kazimieraitis melsdavosi prieš kiekvieną kovą ar po jos, atsidūrus pavojuje, laisvalaikiu. Jis melsdavosi per daug nesislėpdamas, keletą kartų per dieną. Partizanas Juozas Šumskas liudija, kad ant kaklo Juozas Vitkus visada nešiojo rožančių. Partizanas Juozas Jakavonis-Tigras ne kartą yra pabrėžęs, kaip jautriai jis reaguodavo į bendražygių žūtį, pagerbdavo jų atminimą ir melsdavo jiems Dievo gailestingumo ir amžinos ramybės mylinčiame Dangaus Tėvo glėbyje. Melsdavosi pats ir ragindavo kitus. Iš Kazimieraičio J. Jakavonis-Tigras išmoko Marijos litaniją, kurią J. Vitkus mokėjo mintinai. Vėliau, po suėmimo, lageryje J. Jakavonis šios litanijos mokė ir kitus kalinius, net kunigą, kuris be maldaknygės nesugebėjo atsiminti teksto.

Kaip liudija A. Ramanauskas-Vanagas, keliuose tarp partizanų ir gyventojų platinamuose atsišaukimuose plk. ltn. Kazimieraitis buvo pavartojęs tokią kalbą, kuri kai kuriuos vadus stebino, nes priminė kunigo stilių ir atrodė visiškai netinkama kovoti pasiryžusiems vyrams. Pavyzdžiui, jis kvietė ne vien kovoti, bet ir melstis ir pasninkauti, kad Dievas suteiktų ištvermės nugalėti sunkumus ir saugotų nuo gausių pavojų. Tačiau A. Ramanauskas-Vanagas pripažįsta, kad kovotojams buvo svarbu ne vien fizinė ištvermė, bet ir dvasios stiprybė, ir čia Juozas Vitkus buvo didelis autoritetas.

3. Mokymasis nebijoti sunkumų, net kančios, pasiryžimas imtis atsakomybės, aukotis, mokėti didelę kainą už laisvės reikalą. Apie tai liudija jį gerai pažinoję partizanai, tarp jų ir A. Ramanauskas-Vanagas, apibūdindamas jį kaip „atsidavusį savo Tėvynei, visas savo dvasines ir fizines jėgas paskyrusį Lietuvos išlaisvinimo kovai karininką, kuris iki paskutinio atodūsio tesėjo duotąją priesaiką, kovotoją, kuris pelnytai buvo ir yra laikomas partizano idealu. Visiems partizanams Kazimieraitis turėjo didžiulę įtaką dėl to, kad buvo išsižadėjęs asmeniškos gerovės, be galo pasišventęs sąjūdžio reikalams…“ (ARV 2018, p. 300). Kitas partizanas Antanas Suraučius, apibūdindamas šio vado bruožus, teigia, kad šis kariškis ir politikas nuo pat Lietuvos nepriklausomybės netekties buvo visiškai pasišventęs rezistencijai, su dideliu atsidavimu ir pasiaukojumu, stipraus pareigos jausmo vedamas jis ėjo ir kariškio, ir eilinio lietuvių tautos piliečio pareigas (VV. PK p. 162). Toje kančioje Kazimieraitis, mano giliu įsitikinimu, atramos ieškojo Jėzaus pavyzdyje. Ir savo paties, kitų kovotojų, ir savo šeimų patiriamas neišvengiamas kančias, susijusias su atsiskyrimu, apleistumu, persekiojimu, skurdu, galima tremtimi, kankinimais, jis skatino įprasminti: „Visa, ką patiriu, – už sielas skaistykloje, Dievo garbei…“ Pasišventimo, savęs atidavimo, t. y. aukos, tema yra artima Kazimieraičio mąstysenai. Jis jau pribrendęs dėl aukštesnių tikslų prarasti save.

A. Ramanauskas-Vanagas liudija ir apie patį radikaliausią savo vado pasiryžimą pasiaukoti kitų labui: „vieną kartą, kai kalbėjomės pogrindžio reikalais, Kazimieraitis pasakė, kad jis sutiktų pasiduoti priešui ir kentėti kančias, jeigu tai būtų išgirsta užsienio ir pakeltų pogrindžio autoritetą, padėtų Lietuvos laisvinimo eigai. Kazimieraitis nemėgo tuščiai svaidytis žodžiais ar klausytis tauškalų. Tokį Kazimieraičio pareiškimą vertinu kaip begalinį pasiaukojimą Tėvynei“ (ARV p.).

Nors totalaus atsidavimo tendencijos išryškėja jau partizanaujant, brandos amžiuje, tačiau pareigingumo ir atsakomybės už priesaikos Tėvynei vykdymą užuomazgų apstu ir jaunojo karininko raiškoje. Pavyzdžiui, iš Belgijos, rengdamasis stojamiesiems egzaminams į karo mokyklą, jis savo jaunai žmonai rašo: „pareigų jausmas mane verčia iš ilgesio besiblaškantį nurimti ir dirbti, dirbti ir vėl dirbti, kad nepažeminčiau savęs, nepažeminčiau savo tėvynės svetimtaučių akyse. Kad tik išlaikyčiau egzaminus. <…> pareigų jausmo neturėdamas, galėčiau pamesti savigarbą, vėl skristi (mintimis) pas savo brangią Genutę, neatsižvelgdamas į būsimas pasekmes. Bet taip matyt Dievo surėdyta, kad turim kantrai nešti kiekvienas savo kryžių.“ (iš 1928 10 22 laiško).

Tarp pareigos Tėvynei ir priesaikos būti geru vyru ir tėvu tvyrojo įtampa. Namiškiai (ir žmona Genovaitė, ir jo sūnūs, o ypač dukrelė Jūratė) pripažįsta, kad ilgėjosi savo tėvo ir troško jį matyti daug dažniau.

4. Pagarba gyvybei. Karas ir gyvybė dažnai nesuderinami, mirtis tampa kone kasdiene tikrove. Daug partizanų žinojo, kad greičiausiai iš šios kovos negrįš gyvi, mirties šešėlis lydėjo nuo pirmųjų iki paskutiniųjų dienų, o apsiprasti su ja, tęsti gyvenimą ir kovą reikėjo didelės stiprybės. Savo dienoraštyje Lionginas Baliukevičius-Dzūkas (beje, žuvęs tame pačiame kaip ir Kazimieraitis miške – Žaliamiškyje) rašė: „Vargiai ar mes laisvės sulauksim. Turbūt reikės užmerkti akis dar prieš jai ateisiant. Bet nieko nepadarysi – sykį išėjom, tai mokėsim ir mirti <…>“ Tačiau, – tęsė jis, – „Aš jaučiu, jog aš savo kraštą pamilstu vis labiau ir labiau… Jeigu man šiandien kas pasiūlytų laisvę Amerikoj, aš neišvažiuočiau. Geriau žūti čia garbingai kovojant, negu rankas sudėjus laukti kažko iš kažkur nukrintant. Pagaliau mūsų kraujas nenueis veltui. Mes turėsime teisę visiems žiūrėti tiesiai į akis, nes mes savo tėvynės neapleidom. Na, ir kas gi mus nugalės, jei mes mirti nebijom, jeigu mes nugalėjome mirtį“. Šie jaudinantys žodžiai atskleidžia didelę meilę ir drąsą. Drąsą atiduoti savo gyvybę. Kovoje už laisvę, už kitus. Ištverti padėdavo tikėjimas ir Tėvynės meilė.

Tačiau karyje, kuris galynėjasi su mirties baime, turi būti įsišaknijusi pagarba gyvybei. Svarbu laikytis principų: be reikalo nežudyk, gerbk civilį, iš pasiduodančio priešo nesityčiok! Moralinis imperatyvas sako: gali aukoti savo, bet ne kito žmogaus gyvybę. Tačiau: kaip elgtis, jei įtari, kad priešais tave išdavikas, kuris jau pardavė Tavo draugų gyvybes ir nepraleis progos pasipelnyti ir iš tavosios? Kaip reikėtų elgtis, jei tavo priešas nesilaiko šių taisyklių, jei paėmęs į nelaisvę kankins, norėdamas, kad išduotum draugus? Partizanų gretose buvo karštai diskutuojama, kas yra mažesnis blogis: ar savižudybė, kad priešas nepaimtų gyvo, ar pasidavimas ir prisiėmimas kančios bei kankinimų, tikint, kad pavyks neišduoti. Juk nepakėlęs žvėriškiausių NKVD tardymo metodų, provokacijų, kankinimų (saugumiečiai sadistiškiausius kankinimus vadindavo specialiosiomis priemonėmis) gal net visai nevalingai tu gali išduoti bendražygius. Tauro apygardos kapelionas kunigas J. Lelešius, kuris apsisprendė nuolatos būti su partizanais, apie šią problemą taip rašė: „Gal būt daugelis, vartydami istorijos puslapius, su siaubu kalbės apie mūsų kovą, sakys, kad kultūringame pasaulyje savižudybė negalima, kad tai žmogiškos esmės įžeidimas. Tačiau juk kovojame su barbarais. Žinoma, krikščioniška doktrina to neleidžia <…>, bet palikime tai spręsti maloningajam Viešpačiui“ (Diana Glemžaitė, „Mes mokėsim numirt“, Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidykla, 1994, p. 12). „Mirti nebaisu, baisu išduoti“, – taip galvojo Marija Žiliūtė-Eglutė, taip mąstė dauguma partizanų. „Partizano šventa pareiga gyvam nepatekti priešui“, – buvo rašoma LLKS Tarybos kreipimesi į laisvės kovotojus.

Partizanų patriotinis nusiteikimas ir pareigos jausmas buvo stipresni už mirties baimę, tad, neturint kitos išeities, apsupus bunkerį ar kautynėse sužeidus, partizanai dažnai paskutinį šovinį skirdavo sau.

A. Ramanauskas-Vanagas prisimena vieną tokią gyvą diskusiją, kuri įsiplieskė tarp vadų dėl partizanų pasidavimo į priešo rankas. „Aš buvau ir tebesu tos nuomonės, kad kiekvienas partizanas turi būti iš anksto apsisprendęs gyvas nepasiduoti priešui į rankas ir esant beviltiškai padėčiai pats nutraukti savo gyvybės siūlą. Kazimieraitis pareiškė, kad jis esant beviltiškai padėčiai nenusižudytų, bet jei pakliūtų priešui ypatingomis aplinkybėmis, kentėtų iki galo“. Apie tokį Kazimieraičio nusiteikimą liudija ir partizanas J. Šumskas.

5. Gyvenimo ir tikėjimo integracija, moralumo ir tikėjimo vienovė. Gyvenk taip, kaip deklaruoji! Dėkoju Dievui, kad J. Vitkaus religingumas ir jo gyvenimo raiška buvo darnoje, krikščioniškasis tikėjimas ir gyvenimas buvo glaudžiai integruoti. Moraliniai jo pasirinkimai kilo iš sielos gelmėje suvoktos ir įsisavintos religinės tiesos, persmelkusios visą jo asmenį. Tikėjimo tvirtumas, kuriame nebuvo vietos fanatizmui ar aklam dogmatiškumui, suteikė jo asmens saviraiškai kryptį, nuoseklumą, tomis sudėtingomis nuožmios kovos su priešu situacijomis „fermentavo“ žmogiškąsias reakcijas ir pasirinkimus. Tai buvo akivaizdu kitiems jo bendražygiams, už tai jis pelnė jų pagarbą, dažnai būdavo vadinamas Tėvu. A. Ramanauskas-Vanagas, apibendrindamas savo Mokytojo asmenį, pažymi, kad Kazimieraitis įgijo visų partizanų ir jų vadų meilę ir pagarbą ne tik kaip aukštesnysis vadas, bet ir kaip vyresnysis brolis (ARV 2018, p. 300). A. Suraučius apie Kazimieraitį: „Žemaitis Dzūkijoje, dzūkų žmones labai pamilęs, didelės širdies ir asmeniško kuklumo. Kariškai reiklus, bet atjaučiantis žmones, suvokiantis jų padėtį, aplinkybes ir galimybes.“ (VV p. 162)

Ar gali būti geriau apibūdinamas asmens brandumas, kuriame taip derėjo žmogiškas paprastumas su puikiu dalyko išmanymu?

Partizanas A. Suraučius, kalbėdamas apie plk. ltn. Kazimieraitį, tęsia: reiklus sau, bet jautriai gerai apsvarstydamas, galvojęs apie kovojančius vyrus ir tą kovą remiančius Lietuvos žmones <…> Įsiminė dvi ryškiosios savybės: nuoširdus kuklumas ir didelė poveikio jėga (VV p. 163).

Apie vado žmogiškumą ir vyrišką švelnumą, kurį pastebėjo savo tėvų namuose prieš 1946 m. Naujųjų metų sutikimą, liudija ir partizano Žilvičio sesuo ryšininkė M. Kraunelytė-Gerlikienė: „Kazimieraitis pasisodino mažiausiąją mūsų sesustę ant kelių, o ta visą vakarą nuo jo ir neatsitraukė. Mane jis klausinėjo, kaip sekasi, kur mokiausi, ką dirbu.“ (VV p.). O jos sesuo Romualda liudija apie jų namus aplankiusio partizano Kazimieraičio, patyriusio daugiavaikio tėvo, besiilginčio savo šeimos, gebėjimą atjausti: „jis greitai supranto mano vargą (kūdikėlis buvo labai neramus, verkdavo, mažai miegodavo) ir pasiūlė: – eik kiek nors pailsėti, o vaiką aš pasupsiu! Bandžiau atsisakyti, bet jis tuoj pat priėjo prie lopšio ir ėmė vaiką supti, raminti. Atsibudusi jaučiausi stipresnė, o Kazimieraitis vis dar sėdėjo prie lopšio ir atrodė taip pat išvargęs.“ Gi ARV dar prideda, kad „Kazimieraitis visuomet būdavo optimistas ir laisvalaikiu mėgdavo dainuoti su kitais. Kiekvieną dieną bunkeryje skambėdavo partizaniška daina, nes ir visi kiti ją mėgdavo“ (ARV p. 197).

6. Pagarbumas laisvės principui. Brangindamas Dievo dar kūrybos pradžioje kiekvienam žmogui suteiktą laisvės dovaną, J. Vitkus, organizuodamas pasipriešinimą, suvokė, kaip svarbu, kad į kovą žmonės stotų laisvai apsispręsdami, o ne prispausti, baimės ar keršto skatinami. Apie tai liudija jo laikysena 1945 m. registracijos (tam tikros amnestijos, reabilitacijos) atveju, kai Sovietų valdžia propagavo galimybę miške esantiems vyrams sudėti ginklus, legalizuotis ir „pradėti naują gyvenimą“. Suprasdamas situacijos dviprasmiškumą ir galimą klastą, Kazimieraitis, daugelio kitų vadų nusivylimui ir nuostabai, ragino netrukdyti žmonėms patiems pasirinkti, nespausti ir negėdinti jų. Taip jis tikėjosi kiekybę iškeisti į kokybę. Tie partizanai, kurie patys apsispręs likti toliau kovoti, tai darys su gilesne motyvacija. „Jis kalbėjo: savo gretose aš nenoriu partizanų, kurie ateitų vien iš patriotizmo. Priimu tik tuos, kuriems kito kelio neliko, kurie pasmerkti, gaudomi išvežimui ir pan. Tuos, kurie gali kaip nors „legaliai“ išsilaikyti, aš raginu grįžti ir gyventi, kol įmanoma natūraliose aplinkybėse. Aš žinau, kad čia greitai niekas neišsispręs, nors mano vyrai galvoja, kad kitą pavasarį būsime išlaisvinti.“ (VV p. 165). Taip neatsitiko, pavyzdžiui, Vakarų Lietuvoje, kur partizanų vadai netoleravo savo kovotojų traukimosi į civilinį gyvenimą ir, kaip konstatavo A. Ramanauskas-Vanagas, dėl to ten atsirado daug daugiau neigiamų pasekmių.

7. Vadas, mąstantis globaliai, veikiantis lokaliai. A. Ramanauskas-Vanagas po kelių metų reflektuodamas apie Kazimieraičio parengtą 1946 m. balandžio 23 d. deklaraciją, kuri vėliau pasitarnavo kaip pagrindas 1949 m. vasario 16 d. deklaracijai, pripažįsta, kad plk. ltn. Kazimieraitis siekė „visoje Lietuvos teritorijoje veikiančius partizanus suburti, kad jiems vadovautų viena vyresnioji vadovybė. Šį centralizacijos klausimą jis laikė vienu iš svarbiausiųjų. Lygiagrečiai jis stengėsi užmegzti ryšį su Vakarais.“ (ARV p. 534). Jis liudija, kaip atidžiai jo vadas stengdavosi suprasti platesnį politinį kontekstą, klausydamas radijo (prancūzų, anglų, rusų, vokiečių kalbomis), analizuodavo situaciją ir atitinkamai koreguodavo spaudos leidybą, orientuodamas ją ir vidaus reikalams (partizanų švietimui), ir išorei (kitų Lietuvos žmonių, net rusų karių informavimui). Bet kartu A. Ramanauskas-Vanagas liudija, kad Kazimieraitis buvo labai praktiškas, puikiai, geriau nei kas kitas, su kompasu ir žemėlapiu gebėjęs susiorientuoti nežinomoje miškingoje vietoje (net ir naktį miške nepaklysdavo), o kaip karo inžinierius išmanė bunkerių įrengimo ir maskuotės paslaptis, vieno žiemos žygio metu pamokęs, kaip forsuoti neužšalusią Merkio upę, gebėjo puikiai pats darbuotis su rotatoriumi rengdamas partizanų spaudą, taisyti radijo imtuvą. Partizanas Juozas Jakavonis-Tigras liudija, kad pulkininkas leitenantas jį pamokė konspiracinės gudrybės, kaip neišsiduoti nepatikimam batsiuviui dėl atneštų taisymui Kazimieraičio aulinių batų: „Geriau pas batsiuvį nueik pats jais apsiavęs“.

8. Palaikydavo gan tamprius ryšius su kunigais, gerai suprasdamas jų vaidmenį palaikant visos Dievo tautos ir vienos jos dalies – kovojančių partizanų – dvasinę sveikatą. Būtent eilinių kunigų patriotizmas ir drąsa leido rūpintis partizanų sielovada, nepaisant pavojaus ir galbūt net nesitikint, kad ji bus sėkminga. Dar karo metais gyvendamas Vilniuje senelis susipažino su šv. Mikalojaus bažnyčios kun. Stanislovu Valiukėnu, kuris neužmiršo bičiulystės ir vėliau, jau tarybinei armijai grįžus ir Juozui Vitkui pradėjus slapstytis, 1944 m. lapkritį apsiėmė pas save apgyvendinti ir globoti antrąjį Vitkų šeimos sūnų Rimgaudą.

Partizanaudamas Kazimieraitis, laikydamasis konspiracijos, lankydavosi pas kunigus Zigmą Neciunską-Elytę ir Pranciškų Šliumpą-Prokrustą, kurie kaip ryšininkai padėdavo suorganizuoti susitikimus su kitais partizanų vadais, juos kviesdavo patarnauti teikiant atgailos sakramentą ir švenčiant Eucharistiją, dalyvauti priesaikos davimo ceremonijose. Šie kunigai įvairiais būdais padėdavo partizanams kaip ryšininkai, pagal išgales paremdavo jų šeimas. Kun. Z. Neciunskas buvo Dainavos partizanų apygardos kapelionas, platino laikraščius „Laisvės varpas“, „Už tėvų žemę“, įvairius dokumentus, 1945 m. spalio mėn. sutuokė Adolfą Ramanauską-Vanagą ir partizanę Birutę Mažeikaitę. M. Stankienė-Zurlytė (VV. Plk. Kaz. p. 142–143) yra aprašiusi atvejį, kai jų šeimos namuose įrengtoje slėptuvėje-bunkeryje karščiuojantį Kazimieraitį 1946 m. vasario mėn. aplankė kun. Z. Neciunskas. Po ilgiau užtrukusio privataus judviejų pokalbio jie ėmė aptarinėti ir tobulinti naujai kuriamos giesmės „Dieve geriausias, Karaliau ramybės“ tekstą, kurią vėliau pamėgo ir noriai giedojo Nedzingės ir kitų aplinkinių parapijų žmonės. O kunigas Pranciškus Šliumpa, po suėmimo atlikęs bausmę, kelis metus savanoriškai gyveno su tremtiniais Sibire, dvasiškai patarnaudamas jiems, sutuokė ir Kazimieraičio vyriausią sūnų Vytautą su Gražina Marčiulionyte, vėliau krikštijo jų vaikus.

Tačiau daugumą vyskupų tarybinė valdžia 1945–1951 m. vertė atsiriboti nuo partizanų ir net jų kovą viešai pasmerkti. Bažnyčios hierarchija suprato, kad negali viešai laiminti ginkluotos kovos ir kartu provokuoti vis didesnius valdžios persekiojimus ir taip eiti į savižudybę, nors ji būtų ir herojiška. „Bažnyčia pačiu savo egzistavimu ir mokymu galėjo inicijuoti pasipriešinimą totalitarinei sistemai ir aktyviai tai darė per visą sovietinės okupacijos laikotarpį. Bet kaip visa Lietuva negalėjo išeiti į miškus, taip ir kunigai neturėjo moralinės teisės aktyvia parama partizaniniam judėjimui duoti pretekstą sunaikinti legalią Bažnyčios struktūrą“ (žr. Arūnas Streikus. Lietuvos Katalikų Bažnyčia ir ginkluotasis pasipriešinimo sąjūdis Lietuvoje, V. 2004)

Literatūrologas Juozas Girdzijauskas jau Lietuvai atgavus nepriklausomybę apie laisvės kovas jaudinančiai rašė: „Jūs, kurie nepabūgote priešo, kurie su ginklu rankose kovėtės už Tėvynės laisvę, <…> Jūsų pasiaukojimas ir Jūsų atminimas yra tas tyrasis šaltinis ir tasai švęstas vanduo, kuris gali išvalyti mūsų žaizdas ir nuplauti mūsų nuodėmes, kuris gali mus išgydyti. Jei tauta Jus pamirštų ar Jūsų išsižadėtų – ji nebebūtų jau lietuvių tauta. O jeigu ji nepajėgtų suvokti Jūsų aukos prasmės, ji nebūtų sveika, pilnavertė tauta.“ Praėjus beveik 75 metams nuo Juozo Vitkaus-Kazimieraičio mirties, su didele meile ir pagarbumu žvelgiu į savo senelio gyvenimą, dėkoju už jo ir visų laisvės kovotojų, jų šeimų ir rėmėjų sudėtą auką, mokausi iš jų tikėti ir pasitikėti sunkių išbandymų metu ir meldžiu Dievą, kad man ir mano kartai padėtų drąsiai tęsti taikią kovą už Tiesą, teisingumą ir žmogaus išsiskleidimą. Vardan tos Lietuvos. Didesnei Dievo garbei.