Partizanų kariuomenė

„Tuo tarpu prasiskyrė žalsvai pilka pirmais lapeliais atgyjančios krūmijos danga ir į atviresnę vietą išėjo žmogus. Iš pažiūros penkiasdešimties-šešiasdešimties metų, plačiapetis, paprasta pilietiška apranga“ – toks buvo pirmasis partizano Antano Suraučiaus-Tauro įspūdis pamačius plk. ltn. Juozą Vitkų, pirmojo susitikimo metu, netoli Kabelių kaimo.

Savo prisiminimų knygoje „Žaliojoj rikiuotėj“ A. Suraučius vaizdžiai aprašo savo ryšių išvykas. Viena jų – pas Kazimieraitį. Po neilgo prisistatymo Antanas apie Kazimieraitį sužino dar daugiau. Jis – aukštas Lietuvos kariuomenės karininkas, mokslus baigęs užsienyje, turi aukščiausio lygio štabo darbo patirties, kilęs iš Žemaitijos, gausios šeimos galva. Susitikime aptariamas ilgas sąrašas organizacinių klausimų.

Kazimieraitis, kaip užimantis svarbų vaidmenį partizaniniame kare ir jo organizavime Pietų Lietuvoje, pradeda reikštis Kabeliuose 1945 m. balandžio mėnesį. Be galo daug dėmesio skyrė konspiracijai, keitė buvimo vietą kilus menkiausiai grėsmei. Situacija buvo palanki – svetimas kraštas, niekas jo gerai nepažinojo. Įsidarbino girininkijoje, sudarydamas paprasto civilio asmens įvaizdį.

Darbo pobūdis toks, kad dingimas miškuose visai dienai atrodė kaip savaime suprantamas dalykas. Pirmųjų susitikimų su Kabelių kovotojais metu aptariami labai paprasti „vietinės reikšmės“ klausimai, bet iš karto imamasi organizuoti radijo klausymąsi. Tai buvo pagrindinis informacijos šaltinis iš „išorės“ – tai, kas dabar vadinama „atvirųjų šaltinių žvalgyba“. Įvykių sekimas, jų analizavimas ir vėliau sudėjimas į partizaninę spaudą buvo viena reikšmingiausių veiklų partizanų štabuose. Informacinis karas (kova prieš sovietinę propagandą) vyko lygiagrečiai su ginkluota kova ir buvo ne mažiau reikšmingas. Be abejo, buvo laukiama viltingų pranešimų apie galimą karinį konfliktą tarp Vakarų demokratinių valstybių ir Sovietų Sąjungos. Žinoma, jų padedant tikimasi greito išsilaisvinimo iš sovietinės okupacijos. Informacijos sklaida vyko dviem pagrindiniais būdais – leidžiant partizanišką spaudą (laikraštėlius, atsišaukimus, kartais karikatūras ar atvirukus, poeziją) ir perduodant žodžiu, per ryšininkus ar patiems partizanams lankantis kaimuose. Leisti partizaniškus leidinius nebuvo paprasta – buvo sunku gauti popieriaus, spausdinimo mašinėlių ir juostelių joms.

Užmezgus reikalingus ryšius su partizanų vienetais, įkurtas Dzūkų grupės štabas, kuriam imasi vadovauti pats Kazimieraitis. Pirmiausia įdiegiama „karinė biurokratija“, oficialiai, kariuomenės pavyzdžiu, sutvarkant esminius organizacinius klausimus.

Jau pirmaisiais įsakymais, vos tik įkūrus Dzūkų grupės štabą, po ilgų diskusijų patvirtintas laikinas Partizanų drausmės statutas (nuostatai) su priesaikos tekstu. Taip imtasi griežtai reglamentuoti partizaniškos kovos principus, santykius tarp partizanų visose valdymo grandyse, numatytos bausmės sulaužius partizanišką priesaiką ar įvykdžius smulkesnius nusižengimus. Priesaikos tekstas buvo svarbi jo dalis.

Šiuolaikinėje kariuomenėje drausmės statutas taip pat užima labai svarbią vietą, nes aiškiai reglamentuoja santykius tarp vadų ir pavaldinių, drausmės pažeidimus ir nuobaudas už juos. Be drausmės statuto neegzistuoja nė viena pasaulio kariuomenė, štai kodėl būtent šiam dokumentui buvo skiriama tokia reikšmė. O juk reikėjo suvaldyti iš dalies spontaniškai susibūrusių ginkluotų, ambicingų jaunuolių būrius. Tai buvo pirmasis žingsnis į organizuotą ginkluotą jėgą – Partizanų kariuomenę.

Netrukus arčiausiai veikiantis – Bijūno skyrius – davė priesaiką pagal parengtą ir patvirtintą priesaikos tekstą.

Antanas Suraučius prisimena, kokį milžinišką darbą ruošdamasis štabo veiklai atliko pats Kazimieraitis, vos kelių partizanų padedamas. Buvo parengti dokumentų blankai – įsakymams leisti, rekvizicijos kvitai, mobilizacijos lapeliai pašauktiems vyrams, savos administracijos pažymėjimai. Jie buvo sukrauti „rietuvėlėmis“ visur pasieniais.

Kalbėta apie tai, kad partizanų vienetai turi būti organizuoti Lietuvos kariuomenės principu. Būrys – pagrindinis kovinis vienetas, visiškai atitinkantis Lietuvos kariuomenės struktūrą (būrį sudarė trys skyriai po 14 karių). Buvo kalbama ir apie savos pogrindžio administracijos sukūrimą, tai yra vieneto, kuris nevykdytų ginkluotos kovos, bet būtų išlaikomas mobilizacijos atvejui (manyta, kad prasidėjus karui ir partizanams perėjus į puolimą reikės skubiai mobilizuoti kaimų vyrus, būriai išaugs iki batalionų). Taigi, šio vieneto pagrindinis tikslas – paskelbus mobilizaciją kuo greičiau pranešti visiems šaukiamiems į partizanų vienetus vyrams apie būtinybę jungtis prie veikiančių būrių ar, galima sakyti, besiformuojančių batalionų.

Paskirti komendantai atliko personalo specialistų funkciją – registravo visus partizanus, įtraukdami į mobilizacinius sąrašus. Šiuolaikiniuose štabuose šių specialistų darbas yra ypač svarbus, šimtai personalo bylų pereina per jų rankas. Tai yra juodas, bet labai reikalingas biurokratinis darbas.

Labai įdomi detalė yra ta, kad, remiantis Antano Suraučiaus prisiminimais, Kazimieraitis skyrė ypatingą dėmesį gynybai iš pietų pusės, pasienių užkardų sukūrimui situacijai besikeičiant. Lenkai vis dar buvo laikomi viena didžiausių grėsmių būsimai atkurtai Lietuvos valstybei. Buvo netgi galvota apie gynybą keliais ešelonais. Kitaip tariant, jo vadovaujama Dzūkų grupė po mobilizacijos turėjo tapti pagrindine karine jėga, kontroliuojančia pasienį ir ginančia Lietuvą iš pietų pusės. Mąstoma buvo labai plačiai, numatant veiksmų eigos variantus toli į priekį.

Kitu žingsniu imamasi rengti mobilizacinius planus. Šis darbas nėra greitas, Kazimieraitis nuogąstauja dėl personalo trūkumo. Be abejo, tai buvo didelė jo sukurto štabo problema, nes normaliame karinio vieneto štabe dirba nemažas būrelis žmonių, kurie vykdo skirtingas funkcijas. Vien karinėms operacijoms planuoti ir vadovauti, neskaitant vado grupės, veikia keli štabo skyriai. Kazimieraitis tenkinosi tik kelių partizanų parama, kuri buvo labiau techninė (nunešt, atnešt, atspausdint ir pan.). Nebuvo parengtų karininkų ir puskarininkių, kurie išmanytų organizacinį darbą, matytų problemas plačiau, gebėtų planuoti „atsitraukę nuo žemėlapio“, tai yra, matytų platesniu kampu. Kitaip tariant, plk. ltn. Juozas Vitkus vienas atliko viso štabo darbą. Vėliau buvo paskirti atskirų štabo skyrių viršininkai, bet pradžia buvo labai sunki.

Per 1945 metų vasarą štabo darbo geografija sparčiai plečiasi, pasiekia tolimiausius Dzūkijos kampelius. Žodinę propagandą ir įtikinėjimus pradeda keisti įsakymai, taip aiškiai įtvirtinant vado sprendimus, ypač skiriant į pareigas rinktinių vadus. Karininkams išsiunčiami mobilizaciniai rašteliai. Taip užkertamas kelias savivalei ir abejonėms, nes jau galiojantis Partizanų drausmės statutas numato sankcijas dėl įsakymų nevykdymo ir priesaikos sulaužymo, kurios, beje, itin griežtos atsižvelgiant į karo padėtį.

Išskirtinis dėmesys yra skiriamas mobilizacijai ir personalo apskaitai. Šio darbo reglamentavimas ir organizavimas buvo išdėstytas net keliais įsakymais ir nuolat atnaujinamas duodant nurodymus atskirais raštais. Pagrindinis tikslas – suregistruoti visus pasitraukusius į mišką kovotojus, atskirus niekam nepriklausančius būrius, juos teisiškai įforminti ir prisaikdinti. Tokiu būdu siekta visiškos aukštesnio štabo kontrolės, išvengiant savivalės ir nepartizaniško elgesio, nes po priesaikos kiekvienas kovotojas buvo įpareigotas elgtis pagal partizanų drausmės statuto reikalavimus. Už jų pažeidimą buvo numatytos griežtos bausmės.

Darau prielaidą, kad vengiantys mobilizacijos padriki kovotojų būreliai, kad ir gerų tikslų vedini, nebuvo laikomi partizanais ir su jais, nepaklusimo atveju, galėjo būti pasielgta gana griežtai. Be to, LP Dzūkų štabo dokumentuose yra minimi ir atskirų, nepavaldžių štabui, partizanų būrių plėšikavimai ir vietinių gyventojų terorizavimas, netgi konfliktai su „etatiniais“ partizanų vienetais ir priemonės problemoms šalinti. Taigi, mobilizacinių planų įgyvendinimas, esant tokiai situacijai, turėjo didžiulę reikšmę. Gerokai vėliau ši griežta partizanų personalo apskaita galėjo pasitarnauti išaiškinant ir ištiriant kai kuriuos NKVD smogikų (persirengėlių) veiksmus.

Kazimieraitis įsako organizuoti ryšių kursus. Kokia galėjo būti mokymo programa, galima tik spėlioti, tačiau yra visiškai suprantama, kad be patikimo ryšio neįmanoma valdyti partizanų vienetų, išsiskleidusių labai plačiai priešo kontroliuojamoje teritorijoje. Ryšių organizavimas yra itin svarbus keliais aspektais. Pirmiausia – laiku perduoti įsakymus ir kitas žinias partizanų vienetų vadams. Antra – ryšių nebuvimas neleidžia koordinuoti kovos veiksmų tarp atskirų būrių, o siekiant maksimalaus efekto veiksmų sekos suderinamumas yra itin svarbus. Trečia – operacijų saugumas. Kiekvienam būriui veikiant autonomiškai gali būti sutrukdyta įvykdyti kitų būrių ar net aukštesnio vado sumanymą, o kartais gali iškilti pavojus susidurti pagal skirtingus planus veikiantiems partizanų būriams (kas galėtų tamsiu paros metu atskirti stribą nuo partizano?). Ketvirta – greitas ir tikslus žvalgybinės informacijos perdavimas štabui. Vadas be žvalgybos – aklas ir negali priimti tinkamų sprendimų. Taigi, ryšiais susirūpinta laiku, ir tai buvo būtina. Antanas Suraučius netgi užsimena, kad Kazimieraitis turėjo galbūt per daug ryšininkų, kad tai kėlė pavojų, bet žinant jo planus išplėsti ryšius visoje Dzūkijoje ir netgi plačiau, užtikrinti greitą žinučių perdavimą, tai visiškai pateisinama. Vėliau Kazimieraitis pradeda į susitikimus vykti pats, lydimas ryšininkų, asmeniškai susitinka su atskirų partizanų vienetų vadais, tariasi dėl valdymo struktūros, pavaldumo, taip išplėsdamas savo kontrolę toli nuo štabo dislokacijos vietos. Be to, jo lankymasis partizanų būriuose kėlė kovotojų moralę, pagarbos jausmą „vyriausiajam vadui“. Pats Kazimieraitis mokėjo bendrauti su eiliniais partizanais, mokėjo sakyti uždegančias kalbas, neslėpė savo simpatijų Dzūkijos žmonėms ir apskritai šiam kraštui, kuris per trumpą laiką jam tapo labai artimas.

Nesant jokios okupuotos Lietuvos vyriausybės, imtasi net ir politinio lygmens dokumento projekto – memorandumo Sovietų vyriausybei. Užsimota stipriai, bet projektas padėtas į šalį galop suvokus, kad užbaigti jo nepavyks. Vis dėlto tai rodo ryžtą prisiimti atsakomybę kur kas plačiau, nei tik vadovauti Partizanų kariuomenei Pietų Lietuvos regione, imtis netgi okupuotos Lietuvos vyriausybės funkcijų.

Vėliau vėl grįžtama prie platesnių užmojų. Rengiamas atsišaukimas rusų kalba, planuojama jį skleisti ne tik visoje Lietuvoje ir tarp sovietų karių, bet įteikti ir sovietinei Lietuvos vyriausybei, Stalinui ir Potsdamo konferencijos dalyviams, siekiant sukurti autonominę valdymo sistemą Lietuvoje, tuometinės Lenkijos pavyzdžiu. Žinoma, jam iš šalies buvo sunku įvertinti tikrąją Lenkijos padėtį, kaip NKVD čiuptuvai apraizgė tą šalį ir visas jos valdžios institucijas. Tuo tarpu iš šalies žiūrint, tai galėjo atrodyti kaip gana diplomatiškas reikalavimas – būti nepriklausomiems sovietų įtakos zonoje. Logiškai mąstant, tai galėjo būti tarpinis periodas siekiant visiškos nepriklausomybės.

Prasideda karo lauko teismų praktika. Viskas dokumentuojama, protokoluojama, tvirtinama vadų parašais. Žinoma, partizanų karo lauko teismas negali būti tokios aukštos kvalifikacijos, kaip atestuotų teisininkų, tačiau biurokratija tvarkoma kruopščiai. Pirmieji teismai vyksta tiriant kolaboravimo atvejus ir partizanų nusižengimus. Reikia pabrėžti, kad partizaninio karo sąlygomis partizanus diskredituojantis elgesys dažnai buvo baudžiamas mirtimi. Tai buvo griežta, bet būtina sąlyga drausmei palaikyti, nes ilgalaikį buvimą miške, slapstymąsi ir stresą ne visi galėjo pakelti vien gerais norais. Pavaldiems partizanų vienetams siunčiami raštai, nurodantys rinkti žvalgybinę informaciją apie asmenis, kolaboruojančius su okupantais, einančius pareigas valsčiuose, milicijoje, priklausančius komunistų partijai. Ši informacija turėjo būti siunčiama į Dzūkų grupės štabą. Kartais reikalavimai žvalgybinei informacijai gana abstraktūs, kaip antai 1946 m. liepos 12 d. datuotame L. P. D. Apygardos Merkio rinktinės vado įsakyme Nr. 186/IIe: „5. Iki minimos datos išaiškinti šnipus ir surinkus apie juos žinias sudaryti jiems partizanų karo lauko teismus“. Faktiškai į štabą turėjo būti pranešta apie įvykusį šnipo likvidavimą, dėl pačių veiksmų sprendimus priimant vietoje. Be abejo, Dzūkų grupės štabe ši informacija buvo analizuojama, siekiant nustatyti agentūrinį tinklą, priimant sprendimus dėl atskirų asmenų veiklos, daromos suvestinės. Buvo reglamentuotas ir elgesys su stribų šeimos nariais ir tai paneigia teiginius apie besąlyginį civilių žudymą su partizanų vadovybės žinia. Štai ištrauka iš Dzūkų grupės štabo įsakymo Nr. 9: „3. Vykdant partizanų lauko teismo sprendimą draudžiama imti pasmerktojo šeimos turtą, išskyrus partizanams reikalingą maisto kiekį. Neužmiršti, kad pasmerktojo šnipo ar „istrebitelio“ šeima gali būti ne tik visai nekalta, bet dar gali būti partizanams prielanki“. Kazimieraitis neabejotinai galvojo apie teisinį partizanų veiksmų įvertinimą kovai pasibaigus ir įsakymais bei raštais stengėsi tai reguliuoti.

1945 m. rugsėjo mėn. svarstomas ir patvirtinamas partizano skiriamojo ženklo – antsiuvo – projektas. Regis, nereikšminga detalė. Bet kokia ji svarbi partizaninio karo sąlygomis! Kai standartizuoti vieningos uniformos pavyzdžio praktiškai nėra jokios galimybės, atsiranda vienas kariškas atributas, kuris yra standartizuotas, patvirtintas ir tampa Partizanų kariuomenės atpažinimo ženklu.

Dzūkų grupės štabo dienoraštyje užsimenama apie vis palaikomus ryšius su Vilniumi. Nėra nurodoma, su kuo susitinkama. Aišku viena, kad siekiama suvienyti visos Lietuvos partizaninį ir pogrindinį judėjimą, koordinuoti veiklą. Siekiama suvienodinti procedūras, keistis informacija. Kyla tik mintis, ar nebuvo šie ryšiai su tolimuoju Vilniumi vėliau pražūtingi? NKVD agentūrinis tinklas sparčiai plito, o tokie išdavikai, kaip Markulis, įgiję aukščiausių rezistencijos vadų pasitikėjimą, lėtai kasė jiems kapo duobę.

1946 m. pradžioje vėl atkreipiamas dėmesys į nepakankamą partizanų karinį rengimą, akcentuojant žemesnės grandies vadų mokymą. Įdomu tai, kad įsakyme surašyti mokymo dalykai visiškai atitinka šių laikų kariuomenės bazinio kario kurso programą. Į partizano rengimo programą įeina viskas: ginklai ir šaudyba, granatų naudojimas, taktika (veiksmai kovos lauke ir vadovavimas), topografija, dienos tarnybos vykdymas, ryšiai, pirmoji medicininė pagalba mūšio lauke, drausmės nuostatai ir karo lauko teismai ir netgi pilietinis ugdymas, „pašnekesiai patriotinėmis temomis“, o tai gali netgi šiek tiek stebinti, nes, regis, kur tu rasi didesnį patriotą, nei prie miško brolių apsisprendęs dėtis jaunuolis. Beje, pabrėžiama, kad partizaninio karo metu suteikti kariniai laipsniai galios ir atkurtos Lietuvos Respublikos kariuomenėje.

Labai įdomią detalę galima įžvelgti 1946 m. sausio 6 d. Apygardos vado įsakyme Nr. 53/IIIc dėl partizanų apmokymo, kuriame išdėstyti mano aukščiau minėti mokymo dalykai, – Kazimieraičio ranka įrašytas papildymas: „– Kova su tankais; – Sprogdinimai ir ardymai; – Apsikasimas; – Priešlėktuvinė apsauga.“ Aiškiai matyti, kad Kazimieraitis neapsiriboja tik partizanų apmokymu esamomis partizaninio karo sąlygomis, bet žiūri toli į priekį, nes jo papildomai įrašyti mokymo dalykai jau apima veiksmus konvencinio karo sąlygomis, kuriuos jo vadovaujami partizanai galėjo panaudoti tik operacijose kartu su draugiškomis reguliariomis pajėgomis, vejant lauk neprietelius ir vėliau ginant išlaisvintą kraštą nuo naujos intervencijos.

Įdomu tai, kad rengtas netgi leidinys „Partizanų dalinių rikiuotės apmokymas“. Regis, kam to reikia partizaniniame kare? Vėlgi, grįžtame prie tos minties, kad partizanų vienetai pagal Kazimieraičio sumanymą turėjo būti organizuoti Lietuvos kariuomenės pavyzdžiu. Taigi, siekta, kad visos karts nuo karto vykstančios karinės ceremonijos – apdovanojimai, priesaikos, šventės – vyktų pagal vieningą rikiuotės statutą. Tai taip pat yra ir per tūkstantmečius patikrinta karinės drausmės palaikymo ir ugdymo priemonė. Juk nuo pačių pirmų žingsnių Kazimieraitis kūrė kariuomenę – PARTIZANŲ KARIUOMENĘ.

Antanas Suraučius „Žaliojoj rikiuotėj“, Susitikimas su Kazimieraičiu (nuo 100 psl.), Punsko „Aušros“ leidykla, 2006

Laisvės kovų archyvas 9 tomas. Dzūkų grupės štabo dienoraštis, LPKTS istorijos sekcija, 1993

Lietuvos ypatingojo archyvo dokumentai:

L. P. D. Apygardos Merkio rinktinės vado 1946 m. liepos 12 d. įsakymas Nr. 186/IIe

Apygardos vado Kazimieraičio 1946 m. sausio 6 d. įsakymas Nr. 53/IIIc

Dzūkų grupės vado 1945 m. rugsėjo 5 d. įsakymas Nr. 9