Sovietų teroras Lietuvoje

Keturiasdešimt trečiaisiais Vilniuje, dabartinėje Pamėnkalnio gatvėje, buvo dėliojami rimti Lietuvos laisvinimo planai. Slaptai antinacinei „Kęstučio“ organizacijai vadovavo aukšto rango Lietuvos kariuomenės karininkas Juozas Vitkus.

Tiesa sakant, į saugumo akiratį karininkas Vitkus pateko dar 1941-aisiais, kai sovietų ešelonui traukiantis į Rytus, vieno vokiečių antskrydžio metu jis pasislėpė rugiuose, nebegrįžo į ešeloną, nuo uniformos nusiplėšė raudonus antsiuvus ir grįžo į Vilnių.

Ypač slaptos „Kęstučio“ organizacijos struktūrą sovietų informacinis tinklas išraizgė tik 1944-ųjų metų rudenį. NKVD jau turėjo pakankamai daug informacijos apie aktyvius Lietuvos kariuomenės karininkus. Grėsmė ir įtampa augo.

Juozo Vitkaus namuose ne kartą lankėsi sovietų pareigūnai, nuolat jo ieškojo, bet nerado. Siekdamas išvengti visuotinės mobilizacijos, dėl savo ir šeimos saugumo Vitkus tikslingai tolo nuo miestų šurmulio.

1944-ųjų gruodį, per Kalėdas, trumpam grįžęs į šeimos namus Panemunėje, jis užsiminė žmonai Genovaitei, kad Kabelių girininkijoje dirba buhalteriu. Moteris jautė, kad tai pasipriešinimo kovos priedanga. Greičiausiai profesionalaus karininko galvoje mintys sukosi tik apie tėvynės išlaisvinimą.

1944 metais, pirmojo ginkluotos rezistencijos etapo metu, vis dar vyko Antrasis pasaulinis karas, todėl bet kokius lietuvių bandymus priešintis sovietinė pusė vertino kaip provokišką veiklą. Į Sovietų armiją buvo šaukiami visi vyrai iki 55 metų amžiaus. Kiekvienas turėjo nedelsiant pasirinkti: jungtis į aktyvią kovą arba išeiti iš miško, mobilizuotis ir tarnauti Raudonosios armijos daliniuose.

Vyrai slapstėsi, stengėsi būti nelegalioje padėtyje, idant išvengtų mobilizacijos ir sulauktų karo pabaigos. Grubus sovietų teroras daugelį automatiškai pavertė rezistentais, todėl 1944 m. žiemą Maskvoje nuspręsta represinėmis priemonėmis užsitikrinti sovietų valdžią Lietuvoje.

Naudotos patikrintos schemos. Pavyzdžiui, Ukrainą nusiaubusi „išdegintos žemės“ taktika, kai apsupus kaimą ir išgirdus bent vieną šūvį, tas kaimas ar sodyba yra sunaikinami minosvaidžio ugnimi, vėliau laužavietėse ieškant ginklų likučių. Subtili, tačiau labai svarbi detalė: Lietuvoje niekas nelaukdavo šūvio. Jei sovietai įtardavo vietas, kur slapstosi nelegalai (sovietų mobilizacijos vengiantys vyrai arba pasipriešinimo kovų dalyviai), nedelsiant buvo organizuojami masiniai sodybų apšaudymai ir deginimai. 1944 metų gruodį, per Kūčias, siekiant visiškai įbauginti ir išgąsdinti besipriešinančius represijoms, buvo pradėtos vykdyti masinės žudynės. Lietuvoje sudeginta šimtai sodybų. Dzūkijoje garsiausios – Klepočių, Ryliškių kaimų tragedijos.

Nuo sovietų mobilizacijos besislapstantys vyrai, neturėdami kitos išeities, pradėjo ginkluotis ir jungtis į miško brolių gretas. Kovotojų pajėgos išaugo tiek, kad jas sunkiai talpino Lietuvos miškai ir partizanus remiantys gyventojai. Tuo laikotarpiu buvo priskaičiuojama apie 30 000 su ginklu besipriešinančių lietuvių.

Žudynės nesiliovė, jos vyko nuolat. Kiekvieną mėnesį žuvusiųjų skaičius buvo skaičiuojamas tūkstančiais iki pat 1945-ųjų metų gegužės, kai, pasibaigus karui su Vokietija, nuspręsta, kad reikia paskelbti amnestiją tiems, kurie vengė mobilizacijos į sovietų armiją bei besislapsčiusiems miške.

Vyrai jautė, kad palikus mišką jie bus tardomi, persekiojami, kankinami, bet dalis patikėjo ir jais buvo iš karto pasinaudota. NKVD kariuomenė puikiai suvokė, kad pasitraukę žmonės yra labai geras informacijos šaltinis, todėl pačiais drastiškiausiais būdais tardė visus. Kartais žudydavo tiesiog dėl statistikos. Aišku, buvo ir tokių atvejų, kai vyrai sąmoningai išėjo iš miško paslėpę ginklus, bet pamatę, kad teroras nesiliauja, sugrįžo atgal.

Sovietų paskelbta amnestija „Išeik, tau nieko nebus, galėsi gyventi kaip anksčiau“ buvo veiksminga. Tūkstančiai žmonių pasitraukė iš miško, grįžo namo, todėl keturiasdešimt penktųjų antroje pusėje rezistencijos kovoje liko tik patys aktyviausi, karingiausi žmonės, kurie netikėjo sovietine valdžia, nepasitikėjo sovietiniu atlaidumu ir greičiausiai nujautė, kas gali atsitikti su jais ir jų artimaisiais. Reikėtų pabrėžti, kad žmonės ėjo ne tik iš miško, bet ir į mišką. Juozas Vitkus-Kazimieraitis buvo vienas iš jų.

Mano brangiausioji Genute, brangieji vaikučiai ir močiute, rašau Jums iš savo vasarvietės, ramiųjų Dzūkijos miškų, ir siunčiu širdingiausius ir karščiausius Jums linkėjimus. Be galo Jūsų visų išsiilgau, bet, deja, negaliu parvažiuoti, nes mano ypatingos tarnybinės pareigos neleidžia. Viena, kas mane ypatingai kankina, tai rūpestis, kad aš negaliu Jums, brangieji padėti. Ypač labai man sąžinė išmetinėja mano kaltes prieš tave, mano brangiausioji Genute.

Iš Juozo Vitkaus laiško žmonai Genovaitei. 1945 m. liepa

Pasibaigus Antrajam pasauliniam karui, 1945 metų rudenį sovietai sumažino karinius pajėgumus Lietuvoje, pradėta karių demobilizacija, pagalbinių dalinių skaičius gerokai sumažėjo, dalis jų perkelta į okupuojamą Vokietiją. Pasipriešinimas užsitęsė, todėl sovietai pradėjo galvoti, kokiomis kitomis priemonėmis efektyviau kovoti su besipriešinančiais lietuviais. Tada karinės operacijos pradėtos planuoti visiškai kitaip.

Jas pradėta gretinti su agentūrinėmis, operatyvinėmis priemonėmis.

Žvalgybinės paieškos grupės (10 ir daugiau asmenų), tik gavusios detalią agentūrinę informaciją, kur slapstosi pasipriešinimo dalyviai, kas juos remia, kokie jų veiksmai ir pan., vykdavo ieškoti pavienių besislapstančių partizanų. Keturiasdešimt šeštųjų pradžioje pradėtos planuoti ir agentų smogikų operacijos, kurios vėliau padarė daug žalos Lietuvos partizanams.

Nors sovietų karinių dalinių skaičius sumažėjo Lietuvoje, NKVD aktyvumas išaugo. Buvo juntama, kad situacija keičiasi. Jeigu 1945 metais sovietai, neturėdami operatyvinės informacijos ir negalėdami aiškiai atskirti užsimaskavusių pasipriešinimo kovų dalyvių, keisdavo dislokacijos vietas, masiškai krėsdavo trobas, apsupę valsčių tikrindavo kiekvieną gyventoją, tai 1946 metų pradžioje NKVD kariuomenė bent poroje šimtų vietų visoje Lietuvoje išdėstė nuolatines stacionarias įgulas. Įgulų sistema tapo savotiškais spąstais partizanams. Sovietų karinė vadovybė Maskvoje suprato, kad tai tikras karas.

Detali informacija apie kiekvieną įvykį iš visų šalių, kur veikė NKVD kariuomenė: Estijos, Latvijos, Vakarų Baltarusijos, Vakarų Ukrainos, Moldovos, Rumunijos, Lenkijos ir Lietuvos – buvo kruopščiai registruojama Maskvoje įkurtame NKVD kariuomenės štabe. Iš karinių dalinių gautos ataskaitos buvo išsamiai analizuojamos, fiksuojamas operacijose dalyvavusių karių skaičius, pačių operacijų eiga ir jų rezultatai: kiek sulaikyta, kiek nukauta, kokie patirti nuostoliai ir pan.

„Maskva“ kėlė tikslą sunaikinti pasipriešinimą Lietuvoje kuo greičiau ir laukė kuo „geresnių“ sovietų „darbo“ rezultatų. NKVD kariai pasipriešinimo kovotojus kartais žudydavo dėl skaičiaus, nepaisant vidinės kontrolės mechanizmų. Inscenizuodavo susirėmimus ir tuo pagrindu degindavo sodybas.

Iki pat 1945 m. rudens galiojo principas: jeigu partizanų išpuolių metu žuvo tam tikras skaičius NKVD kariškių, sovietinių aktyvistų ar saugumiečių, tai sovietai turi nužudyti mažiausiai tiek pat, o dažnai – daugiau partizanų ar į partizanų gretas įtrauktų žmonių.

Iš Maskvos atvykę generolai reikalaudavo papildomų operacijų, todėl žuvusių partizanų skaičius greitai didėjo. Tokių fiktyvių operacijų 1945 metais buvo ypač daug.

Tyrinėjant paaiškėjo, kad pusė per metus iš beveik dešimties tūkstančių nužudytų partizanų ar asmenų, kurie buvo įrašyti į partizanus, buvo civiliai žmonės, neturėję iš viso jokių ginklų. Jie buvo žudomi masiškai, dažnai be jokios rimtos priežasties.

Tuo laiku rezistencijos kovų dalyviams Lietuvoje atėjo tikrai sunkios dienos, reikėjo kur kas labiau saugotis, galvoti, kaip geriau pasislėpti, kaip geriau organizuoti žvalgybinę veiklą. Informaciją partizanams teikdavo giminaičiai, patikimi žmonės. Vyrai kaupė informaciją apie priešą, jo judėjimą, veikimo principus. Atsižvelgiant į žvalgybinę informaciją, planuojamas ar prasidėjusias oblavas (paieškos operacijas), partizanai keisdavo slapstymosi vietas, kurių turėjo ne vieną.

Sudėtingiau partizanams sekėsi dorotis su vadinamosiomis žvalgybinės paieškos grupėmis, kurios buvo mažesnės, partizanus medžiojo tikslingai, turėdamos agentūrinės informacijos, rengdavo pasalas. Kartais į pasalas įkliūdavo ir sovietai. Vyko karas.

1946 m. pavasarį galima laikyti lūžio tašku pasipriešinimo kovoje. Viena vertus, sumažėjo miškuose besislapstančių žmonių, nes dalis legalizavosi, kita vertus, sumažėjo karinių dalinių Lietuvoje. Abi kovojančios pusės stengėsi prisitaikyti prie pasikeitusios situacijos, tačiau Lietuvoje prasidėjo aktyvesnis ginkluotos rezistencijos organizavimasis.

Kadangi sunaikinti pasipriešinimo iki 1946 m. sausio nepavyko, NKVD kariuomenė veikė vadovaudamasi savais planais, rengė operacijas, reagavo absoliučiai į kiekvieną įvykį. Pavyzdžiui, jeigu kažkas pranešė, kad partizanai užpuolė valsčiaus raštinę ir sunaikino visus mokesčių mokėtojų dokumentus, NKVD reaguoja į informaciją, siunčia karinį dalinį į nurodytą vietą. Masinės paieškos operacijos buvo rengiamos gavus įsakymą iš štabo Vilniuje arba Rygoje. Tuomet sovietų kariai šukuodavo miškus, kaimus, ieškodavo slėptuvių, bunkerių, bet kokios užuominos apie pasipriešinimo kovų dalyvius.

Tų masinių paieškos operacijų, vadinamųjų oblavų, rezultatai niekada nebūdavo geresni negu po agentų išdavysčių, kai nurodomas konkretus bunkeris, konkretūs partizanų rėmėjai.

1945–1946 metų sandūroje miestuose pradėjo steigtis rezistencijos grupės, kurios bandė užmegzti ryšį su partizanais. NKVD visais būdais ir dažnai sėkmingai bandė infiltruoti į jas savo žmones, rinkti vertingą operatyvinę informaciją. Pavyzdžiui, Pietų Lietuvos kryptimi veikė Jono Noreikos (Generolo Vėtros) grupė, kuri įsisteigė Vilniuje ir dalis jos kanalų buvo panaudota infiltravimuisi į pasipriešinimo gretas. Vėliau per šį kanalą buvo išplėtota ir Markulio istorija.

Kadangi po susirėmimų daliai partizanų reikėdavo medikų pagalbos, o vyrai sirgo įvairiomis ligomis, NKVD ypač stipriai stengėsi veikti tarp medikų. Pavyzdžiui, 1946 metais jau užverbuotas medikas Markulis buvo sėkmingiausias NKVD „projektas“. Jis teikė realią informaciją apie situaciją pasipriešinimo kovoje.

Partizanams reikalingų priemonių: vaistų, medicininių priemonių, ginklų, šaudmenų, popieriaus, spausdinimo mašinėlių, dažų ir pan. – buvo įmanoma gauti tik mieste, todėl NKVD stengėsi viską akylai kontroliuoti. Registruodavo visus radijo aparatus, visas spausdinimo mašinėles, sekdavo spaustuvių darbuotojus, saugodavo popieriaus saugyklas. Visur veikė infiltruoti agentai.

NKVD, savo dokumentuose lygindama operacijų efektyvumą, užfiksavo, kad 90 procentų operacijų „sėkmės“ lėmė agentūrinė informacija. Tai reiškia, kad 90 procentų partizanų žuvo dėl to, kad kažkas išdavė.

Reikia suprasti, kad NKVD buvo agentūrinių operatyvinių priemonių mokykla, kurioje sovietai mokėsi ne tik antipartizaninės kovos taktikos, kaip kariauti su pasipriešinimu, bet ir įvairių, jau išbandytų triukų. Trečiajame, ketvirtajame dešimtmetyje išpopuliarėjo fiktyvios organizacijos, kurių Ukrainoje, Baltarusijoje, Rusijoje, Vidurinėje Azijoje buvo prikurta dešimtys. Tai buvo čekistinis metodas, kurį sovietai naudojo siekdami likviduoti bet kokį tikrą pasipriešinimą.

O viskas veikė labai paprastai: sutelki vadus į fiktyvias organizacijas, į jas įvilioji kuo daugiau realių pasipriešinimo dalyvių, o vėliau visus suimi. Dauguma metodų tuo laikotarpiu nebuvo žinomi viešai, todėl NKVD turėjo persvarą.

NKVD agentų misijos skyrėsi. Maršrutinis agentas – koks nors kasininkas, medžiotojas, rečiau medikas ar eigulys, judėdamas iš vieno valsčiaus į kitą, rinkdavo informaciją, ką žmonės kalba, ką žino, kokius slapyvardžius girdėjo, ką apskritai žino apie pasipriešinimą. Visas žinias operatyviai perduodavo į NKVD štabą.

Vidinis agentas – tai miško brolių gretas dėl amnestijos palikęs, per apklausas ir tardymus NKVD užverbuotas asmuo, kuris apsimetęs, jog legalizacija nepavyko, grįžta pas partizanus, tačiau jau su NKVD misija.

Neretai 1945 metais į partizanų dalinius grįžę jau NKVD „šnipai“ mesdavo primestą sovietinę misiją ir kaudavosi už Lietuvą iki galo, kol žūdavo. Yra žinomas ne vienas pavyzdys, kai žmonės tariamai turėjo būti informatoriais, tačiau tokiais netapo ir iki pat žūties kariavo su okupantais.

Juozas Vitkus pasipriešinimo kovoje ne kartą per plauką išvengė mirties, apie tai galima skaityti ir Dzūkų grupės štabo dienoraštyje. Dabar žiūrint į dokumentus galima sakyti, kad Kazimieraitis žuvo atsitiktinai, bet 1946 m. liepą Guobinių link judanti žvalgybinė paieškos grupė, susidedanti iš 9 asmenų, matyt, turėjo agentūrinės informacijos, jog kažkur gali slėptis srities ar dalinio vadas.

Kazimieraičio ankstyvą žūtį lėmė apmaudžios aplinkybės. Liepos antrąją Juozas Vitkus su partizanu išlipo iš bunkerio, nes du likę kovotojai kivirčijosi. Miške jie tiesiog kalbėjosi ir, matyt, patraukė NKVD dėmesį. Įvykio protokoluose aprašoma, kad įvyko susišaudymas su vienu civiliai apsirengusiu žmogumi, kuris atsišaudė iš brauningo pistoleto, taip pat sužeidė vieną kareivį, bet pats buvo sužeistas. Vėliau mesta granata, kuri kovotoją sunkiai sužeidė. Jis dar buvo bandomas apklausti, tačiau tą pačią dieną mirė Guobiniuose.

Stribų būstinėje į švarko kišenėje rastą užrašinę su prancūziškais įrašais iš pradžių nekreipta dėmesio, Juozo Vitkaus kūnas užkastas vadinamojo stribyno kieme, tačiau patikrinus agentūrinę informaciją spėta, kad tai gali būti Pietų Lietuvos partizanų vado palaikai, todėl kūnas ekshumuotas, pateiktas atpažinimui ir patvirtinta, jog sumedžiotas pulkininkas leitenantas Juozas Vitkus-Kazimieraitis.

Keturiasdešimt šeštųjų liepos 23 d. nepažįstamas asmuo šeimai atnešė pieštuku rašytą lapelį, kuriame pranešta apie Juozo Vitkaus žūtį. Tiksli žūties vieta nenurodyta. Raštelį pasirašė „Pergalė“.

Patenkinant „sovietinės liaudies lūkesčius“, „atsakant į buržuazinių nacionalistų išpuolius“, 1946–1947 metais buvo tremiamos partizanų šeimos. Tokia Komunistų partijos praktika buvo įforminta doktriniškai, kaip ir bet kokios jų teroro akcijos.

Partizanų šeimos buvo tremiamos iki pat 1948-ųjų.