Paskutinis Kazimieraičio mūšis

Juozas Vitkus – vienas iš nedaugelio aukšto rango karininkų, išvengęs represijų prasidėjus pirmajai sovietų okupacijai ir prisijungęs prie partizaninio karo kovotojų miškuose. Kaune palikęs šeimą – žmoną Genovaitę ir mažamečius vaikus – išėjo kovoti. Tai buvo sunkus sprendimas, jam priimti reikėjo daug ryžto. Kita vertus, sunku pasakyti, kiek ilgai net ir nelegaliai jis būtų išgyvenęs nepaliestas sovietinio saugumo.

Pasitraukęs į Dzūkiją, ten įsidarbino Kabelių girininkijoje. Čia jo niekas nepažinojo ir tai buvo gerai. Tuoj pat ėmėsi organizacinio darbo ir ruošėsi įkurti štabą. Neilgai trukus užmezgė ryšius su paskirais partizanų vienetais ir įkūrė Dzūkų grupės štabą. Kazimieraičio galvos skausmu tapo personalo trūkumas. Tai buvo didelė jo sukurto štabo problema, nes normaliame karinio vieneto štabe dirba nemažas būrelis žmonių, kurie vykdo skirtingas funkcijas. Kazimieraitis tenkinosi tik kelių partizanų parama, kuri buvo labiau techninė (nunešti, atnešti, atspausdinti ir pan.). Nebuvo parengtų karininkų ir puskarininkių, kurie išmanytų organizacinį darbą, matytų problemas plačiau, gebėtų planuoti „atsitraukę nuo žemėlapio“, tai yra matytų platesniu kampu. Kitaip tariant, plk. ltn. Juozas Vitkus vienas atliko viso štabo darbą. Vėliau buvo paskirti atskirų štabo skyrių viršininkai, bet pradžia buvo labai sunki.

1945 metų vasarą štabo darbo geografija sparčiai plečiasi, pasiekia tolimiausius Dzūkijos kampelius. Žodinę propagandą ir įtikinėjimus pradeda keisti įsakymai, taip aiškiai įtvirtinami vado sprendimus, ypač skiriant į pareigas rinktinių vadus. Karininkams išsiunčiami mobilizaciniai rašteliai. Taip užkertamas kelias savivalei ir abejonėms, nes jau galiojantis Partizanų drausmės statutas numato sankcijas dėl įsakymų nevykdymo ir priesaikos sulaužymo, kurios, beje, itin griežtos, atsižvelgiant į karo stovį. Kitaip tariant, ryžtingais žingsniais einama prie kariškos drausmės ir atsakomybės.

1945 metų pabaiga ir 1946 metų pirmoji pusė buvo labai dinamiška. Per šį trumpą laikotarpį Kazimieraitis nuveikia labai daug: įkuriama Maironio rinktinė, vėliau ir „A“ apygarda, pradedamas leisti „Laisvės varpas“, parengiamas „Organizacinį Lietuvos išlaisvinimo planą“, 1945 m. rugsėjo mėn. svarstomas ir patvirtinamas partizano skiriamojo ženklo – antsiuvo – projektas, 1946 m. balandžio mėn., susitikęs su Tauro apygardos vadu, įkuria Pietų Lietuvos partizanų sritį ir imasi jai vadovauti, apkeliauja visą Dainavos apygardą ir apdovanoja kelis šimtus partizanų. Tų pačių metų balandžio 22 d. partizanų vadų susirinkime pasirašo Lietuvos partizanų deklaraciją.

Kurį laiką vadavietė veikia Merkio rinktinės erdvėse, o 1946 m. birželio paskutinėmis dienomis, o gal liepos 1-ąją, vadavietė persikelia į pietinį Žaliamiškio pakraštį. Čia kartu su J. Vitkumi įsikuria S. Staniškis, A. Kulikauskas ir J. Gegužis. Perkeliant vadavietę buvo bandoma išvengti sovietų persekiojimo. Nežinia kodėl, gal tai buvo tik atsitiktinumas, bet liepos 2 d. būtent tą miško kampą pradėjo krėsti sovietų būrys (apie 30 kareivių). B. Kašelionis mini ir tam tikrą MGB agentų indėlį:

„Birželio 30 d. prasidėjo Vetrovo 4-osios divizijos „ablavos“ Mickevičių, Kaziulių,

Didžiasalio, Radvilonių ir Janavo kaimuose bei aplinkiniuose miškuose. Iš gautų Vilko

ir Rūtos slaptų pranešimų MGB spėjo, kad štabas gali būti Žaliamiškyje.“

Rašydamas apie šį įvykį tegaliu remtis MGB pranešimais ir A. Ramanausko-Vanago prisiminimais. MGB pranešimas šį kartą gana detalus, su raportą papildančia schema. Tiesa, schema piešta pasitelkus 1:100 000 mastelio žemėlapį, todėl jos tikslumu yra pagrindo suabejoti. Dar viena svarbi detalė – MGB dokumentuose gali būti ir nemažai kūrybos, siekiant savo veiksmus parodyti iš geriausios pusės, „uždirbti“ medalius ir paaukštinimus falsifikuojant faktus. Vis dėlto pabandėme nuvykti į tą vietą ir ją išžvalgyti. Pirmasis bandymas nebuvo sėkmingas. Pavyko surasti tik šiokių tokių „partizanavimo“ ženklų – keletą pamestų šovinių ir vieną išardyto šovinio tūtelę. Išanalizavęs savo patikrintas vietas žemėlapyje ir vietovės fotonuotraukose, supratau, kad mano žvalgytas plotas galbūt nesiekia tos vietos, kurią MGB pažymėjo schemoje, tad teko nuvykti dar kartą.

Remiantis žodine medžiaga, galima sakyti, kad tų bunkerių buvo ne vienas. Jie buvo gerai įrengti ir kruopščiai slepiami. Štai ką pasakoja P. Aleksonis iš Liepiškių kaimo:

„Buvo toks Aušra ir Daktaras, jo pavardė Kulikauskas. Tai va, 1946 metais ateina Daktaras ir sako: „Jeigu ateis Aušra, tai jo į bunkerį neleisk, tegul laukia troboje.“ Aušra

laukė troboje, atėjo Daktaras ir jį išsivedė. O <…> tas pats Aušra atsiveda

pas mane NKVD ir sako: „Pas tave bunkeris yra, slepiasi Kazimieraitis su Daktaru...“

O bunkeris buvo geras. Jie badė, badė... o aš vis gyniausi. Ir nerado, bunkeris buvo

gudriai padarytas. Jie išsivedė mane, nusiveža į Merkinę, paskui į Leipalingį ir vis klausinėja:

„Pasakyk, kur slepiasi banditas?“ O NKVD viršininkas gyveno pas vieną mano

pažįstamą... Sesuo nuveža lašinių ir rytoj mane paleidžia. Bet kai mane išsivedė, partizanai

toliau būti bunkeryje bijojo ir iš bunkerio išėjo į mišką.

Grįžtu namo, žmona ir sako: „Kazimieraitis žuvo, o kitas pabėgo.“ (Pabėgo Laisvūnas.)

Jam yra kryžius pastatytas. O gruodžio 12 d. vėl pas mane ateina NKVD, turi

planą... Bet kai žuvo Kazimieraitis, aš tą bunkerį užgrioviau. Ieško, verčia... Klausia:

„Kas čia buvo?“ „Per karą drabužius slėpėme“, – atsakau. Jie mane areštavo ir gavau 7

metus. Bet ne už tai. Mane išdavė viena mergaitė. Aš vis neprisipažinau, o jeigu būčiau

prisipažinęs, 10 ar 15 metų būčiau gavęs. Nė vieno žmogaus neišdaviau. Lageryje

vargau Komios miškuose. Pas Antaną Fotelį irgi buvo bunkeris. Jis į Lietuvą nesugrįžo.“ (B. Kašelionis. „Dainavos partizanai. Šarūno rinktinė“)

Iš pasakojimo aišku, kad bunkeris buvo sodyboje ant Liškiavio ežero kranto. Šiuo metu ta vieta yra lankoma ir pažymėta LGGRTC žemėlapyje. Užsimenama ir dar apie vieną bunkerį – Antano Fotelio sodyboje. O apie bunkerį Žaliamiškio pakraštyje užsimena tik A. Ramanauskas: „Kazimieraitis su Diemedžiu išlindo iš bunkeriuko ir nuėjo prie netoliese buvusios balaitės.“ Atrodo, kad bunkeris turėjo būti visai šalia susidūrimo su kareiviais vietos. Tik tų „balučių“ tame miško pakraštyje yra ne viena. Tai be galo apsunkino žvalgymus.

Ar Kazimieraitis buvo aptiktas atsitiktinai?

Pasak A. Ramanausko-Vanago, Kazimieraitis su Diemedžiu buvo aptikti atsitiktinai, tik per jų pačių neatsargumą. Štai ką jis rašo savo knygoje „Daugel krito sūnų“:

„Kazimieraitis su Diemedžiu išlindo iš bunkeriuko ir nuėjo prie netoliese buvusios balaitės. Jie abu išsiavė, džiovinosi dar nuo praeitos nakties šlapius autus ir apygarsiai kalbėjosi. Kaip tik tuo metu baigėsi miško krata ir buvo duotas ženklas rusams susirinkti prie mašinų. Viena grupė rusų, ėjusių keliuku netoli balaitės, išgirdo Kazimieraičio ir Diemedžio balsus ir puolė ton pusėn.“

B. Kašelionis rašo, kad bunkeryje įvyko kažkoks ginčas ir J. Vitkus su adjutantu J. Gegužiu išlindo iš bunkerio įkvėpti gryno oro ir apsiraminti. A. Ramanauskas-Vanagas tuo metu negalėjo žinoti tikrųjų aptikimo priežasčių. Tai buvo planingas miško „šukavimas“ ir Kazimieraitis su Diemedžiu tiesiog ne laiku išlindo laukan. Vadinkim tai nepalankiomis aplinkybėmis, fatališku atsitiktinumu. Na, ir, žinoma, galima kalbėti apie tai, kad nė minutei negalima atsipalaiduoti, tokiomis sąlygomis kariaujant. Visada reikalinga maksimali sauga ir dėmesys aplinkai. Šiuo atveju atrodo, kad buvo ne maksimali apsauga, o maksimalus atsipalaidavimas. Net Janavo kaimo šunys šį kartą neišdavė miške esant svetimų. O juk pagal šunų lojimą dažnai buvo galima suprasti, kas kaime svečiuojasi.

Taigi, remiantis MGB dokumentais, aišku, kad buvo vykdoma planuota paieškos ir naikinimo operacija, o kariams tiksliai nurodyta, kuriuos plotus žvalgyti.

Iš pranešimo LSSR Vidaus reikalų ministro pavaduotojui generolui majorui drg. Kapralovui:

„Pirmasis masinės operacijos etapas teigiamų rezultatų nedavė, bet jis leido suimti

daug ryšininkų, banditų rėmėjų ir tam tikrą dalį aktyvių banditų, visa tai suteikė operatyvinėms

grupėms papildomų duomenų apie banditų grupių buvimo vietas ir paties

Kazimieraičio štabą.

Su užduotimi surasti ir sunaikinti „A“ apygardos štabą ir buvo išsiųstos į spėjamą

štabo buvimo vietą žvalgybinės paieškos grupės. Manevrinei grupei Nr., vadovaujamai

majoro Tuševskio, kaip ir visoms kitoms MVD kariuomenės pietų grupės komandoms, buvo duota užduotis atlikti žvalgybą Liškiavos ir Ivanuvkos (Janavo – aut. pastaba) rajonuose – Varėnos

apskr. Druskininkų, Merkinės ir Lazdijų apskr. Leipalingio valsčių sandūroje.

Agento maršrutininko Vilko duomenimis – Kazimieraitis su savo aplinkiniais žmonėmis

per šią masinę operaciją slėpėsi nurodytoje gyvenvietėje ir šalia esančiuose

miškuose.“

Paskutinioji kova

Adolfas Ramanauskas-Vanagas taip aprašo susidūrimo pradžią:

„Kaip tik tuo metu baigėsi miško krata ir buvo duotas ženklas rusams susirinkti prie mašinų. Viena grupė rusų, ėjusių keliuku netoli balaitės, išgirdo Kazimieraičio ir Diemedžio balsus ir puolė ton pusėn.“

Jei tikėti MGB dokumentais, tai būriui, vadovaujamam leitenanto Astrachancevo, MVD kariuomenės pietų grupės štabas įsakė vykdyti paiešką Žaliamiškio rytiniame pakraštyje. Būrio vadas su savo būriu atvyko į vieną iš Janavo kaimo sodybų ir ten davė įsakymą būriui. Ta sodyba taip pat buvo ir paieškos išeities taškas. Apie 13 val. visi būrio skyriai pradėjo skleistis paieškai piečiau sodybos. Apie 14 val. pradėtas judėjimas pietų kryptimi, link keliuko Guobiniai – Liepiškiai. Nors plotas nedidelis, bet miškas sudėtingas – vietovė raižyta – kalvos, daubos, kurios neretai šlapios, uždumblėjusios. Daug krūmų, kai kur išlikę Nepriklausomybės kovų apkasai. Karių judėjimas mišku, išlaikant liniją ir tarpusavio kontaktą, buvo lėtas. Gal dėl to jis buvo gana tylus. Kazimieraitis su Diemedžiu net neįtarė, kad pavojus yra čia pat. Kai juos aptiko MGB kariai, sukurti kokį nors planą jau buvo neįmanoma. Viskas vyko labai greitai.

Beje, reikėtų paminėti, kad Kazimieraitis buvo apsirengęs civiliais rūbais, neturėjo ilgo ginklo, tad į partizaną mažai panašėjo. Jo kelnės netgi buvo su prisiūta kišene, specialiai pritaikyta „Browning HP“ pistoletui nešioti, tad jis neturėjo net kariško diržo.

Iki keliuko buvo jau visai nedaug, kai j. seržanto Kapustino skyriaus karys eilinis Sineginas pastebėjo krūmuose žmogų.

MGB kariai net nematė antrojo asmens, Diemedžio. Vadinasi, jis pasitraukė anksčiau. Kas atsitiko, kad Kazimieraitis liko tūnoti krūmuose? Ar tikėjosi, kad jo nepastebės? Nespėjo paskui jaunesnį bendražygį? O gal pasiliko jį pridengti?

Eilinį Sineginą ir Kazimieraitį, matyt, skyrė vos keli metrai, kai karys ryžosi sugauti „kaimietį“. Staiga šis šovė į Sineginą iš turėto pistoleto „Browning HP“. Šiais pistoletais buvo ginkluota Lietuvos kariuomenė nuo 1935 metų. Būčiau linkęs tikėti, kad pistoletą plk. ltn. J. Vitkus išsaugojo okupacijų metu ir dabar jį naudojo kovoje su priešu. Deja, netaikliai. Stresinė situacija, skubėjimas iššauti gerokai paveikia rezultatą. Tokiose situacijose laimi kuo šaltesnis protas ir puikūs įgūdžiai. Sineginas krenta ant žemės ir šauna atgal. Taip pat netaikliai. Jo kolega iš dešinės parodo iniciatyvą ir neprotingą drąsą, bando pribėgti iš šono ir sugriebti Kazimieraitį. Šis pastebi artyn skubantį raudonarmietį ir paleidžia kelis šūvius. Eilinis Povarenko taip pat atsišaudo. Šį kartą šūviai iš abiejų pusių taiklesni. Kazimieraitis sužeidžiamas, bet pats, vis atsišaudydamas, sužeidžia eilinį Povarenką net tris kartus, bet vis lengvai – du kartus į dešinę ranką ir kartą į juosmenį, šone. Kol jie šaudosi, atsiranda trečias kontakto dalyvis – eilinis Savinychas. Šis imasi gana rizikingos iniciatyvos – krūmuose panaudoti rankinę granatą. Daryčiau prielaidą, kad jis turėjo tuomet plačiausiai naudotą RG-42. Jos skeveldrų kaunamoji galia išlieka netoli, tad – tiek jau to – sprogusi, jei ir sužeis kolegas, tai tikėtina, kad tik lengvai įbrėždama ar kokia skeveldra susmigs po oda. Tai ne mirtina. Granatą numeta labai taikliai, ši sprogsta visai prie pat ir Kazimieraitį sunkiai sužeidžia. Kova baigiasi. A. Ramanauskas-Vanagas taip, gana lakoniškai, aprašo šį trumpą susišaudymą:

„Diemedžiui pavyko pasprukti, o Kazimieraitis, iš pistoleto nušovęs du rusus, mestos granatos buvo sunkiai sužeistas ir dar gyvas pateko į priešo rankas.“

Nežinia, kieno liudijimais remdamasis Vanagas įvardija priešo nuostolius, tačiau ši informacija kiek skiriasi nuo MGB raporte pateiktosios.

Visada kirba galvoje dar vienas klausimas: ar partizanai spėjo apsiauti batus?..

Šūviams nutilus

Už keliolikos minučių turėjo pasirodyti grupės vadas majoras Tuševskis su Leipalingio valsčiaus vidaus reikalų skyriaus viršininku. Jiems reikėjo prastu keliuku važiuoti iš Guobinių, kur buvo laikina grupės vadavietė. Tuo tarpu kareiviai priešais save tematė ginkluotą pusamžį vyrą, kuris buvo pusiau be sąmonės ir gausiai kraujavo. Kažin, ar kuris bandė su „banditu terliotis“, bandydamas suteikti pagalbą. Jo gyvybė buvo Dievo rankose. Bandė jį kalbinti tiek rusiškai, tiek lietuviškai. Vitkus tylėjo. Paėmė ginklą. Iškratė kišenes. Nuėmė laikrodį. Tada išgabeno į Guobinius. Ten apie 20 val. plk. ltn. J. Vitkus nukraujavęs mirė. Priešas dar net nenutuokė, ką jiems pavyko nukauti.

Vėliau jau mirusį Kazimieraitį išvežė į Leipalingį, į MGB būstinę. Būstinės kiemo pietinėje pusėje, pasak liudininko, jis buvo užkastas. Tas pats liudininkas dar 1991 metais, kai vyko užkastųjų paieškos Leipalingyje, teigė, kad Kazimieraičio kūnas buvo atkastas, galbūt atpažinimui, ir po kiek laiko vėl užkastas. Deja, tuomet nurodytoje vietoje neaptikta jokių palaikų.

Pateiksiu gana iškalbingą atpažinimo protokolą, surašytą Leipalingyje liepos 6 d. Vertė B. Kašelionis, iš knygos „Dainavos partizanai. Šarūno rinktinė“:

„Aš, Lazdijų aps. MVD skyriaus viršininko pavaduotojas majoras Guselnikovas, dalyvaujant

Lietuvos SSR MVD UBB 1 skyriaus 2 poskyrio vyr. operatyviniam įgaliotiniui

Kiseliovui, pristatėm atpažinti bandito, nukauto liepos 2 d. Guobinių-Janavo kaimų

Žaliamiškio rajone, lavoną buvusiam Ąžuolo banditų grupės nariui, areštuotajam Ivavičiui

Jonui, Petro s.

Pastarasis pasakė, kad „man parodyto nukauto bandito lavono pavardė Vitkus, vardo

ir tėvo vardo nežinau, slapyvardis Kazimieraitis, jį aš pažinau nuo 1945 m. rugpjūčio

kaip „A“ apygardos štabo viršininką Kazimieraitį. Su juo aš susitikdavau vienu du ir

grupėse. Aš jį atpažįstu iš šių požymių:

1. Iš pažymėjimo nuotraukos.

2. Iš išvaizdos.

3. Pagal kelnes su tiesia kišene dešinėje pusėje nešiotis belgų sistemos pistoletui

„Brauning“, kurias pasiuvo pilietis iš Kasčiūnų kaimo Juozas Pačkauskas.

4. Iš fotonuotraukos, priklijuotos ant bandito pažymėjimo (paso) M. M. Pleskevičiaus

vardu.

5. Iš užrašų knygelės, kurią aš mačiau kalbėdamasis su Vitkum Lavyso kaime pas

Petrą, kurio pavardės nežinau, joje Vitkus buvo susirašęs fotografavimo taisykles, kaip

antai filmo jautrumą, išlaikymą ir objektyvus.

6. Iš ginklo, belgų sistemos 13 šovinių pistoleto „Brauning“, šovinius man rodė

Margio gaujos bunkeryje.

Dėl to ir surašytas šis aktas.

Lazdijų aps. LSSR MVD skyriaus viršininko pavaduotojas,

majoras (Guselnikovas)

LSSR MVD UBB 1 skyriaus 2 poskyrio viršininko pavaduotojas,

kapitonas (Samsonovas)

LSSR MVD UBB 1 poskyrio vyr. operatyvinis įgaliotinis,

leitenantas (Kiseliovas)

Areštuotasis atpažinėjas (Ivavičius)

Tikra:

LSSR MVD UBB 2 skyriaus vyr. tardytojas leitenantas (Soldatovas)

Šis protokolas atskleidžia daug įdomių detalių. Tarkim, kad plk. ltn. Vitkus domėjosi fotografija. Arba kad turėjo padirbtą pasą. Kita įdomi detalė – kelnės su specialia kišene, pritaikyta nešioti „Browning HP“ pistoletą. Kodėl būtent „Browning HP“? Todėl, kad paminėta dėtuvės talpa – 13 šovinių. Tuo metu tai buvo vienintelis pistoletas su tokia talpia dėtuve.

Tų pačių metų rudenį MGB perėmė tokį partizanų vadų posėdžio protokolą, atspindintį Pietų Lietuvos partizanų štabo situaciją po Kazimieraičio žūties:

1946 m. spalio mėn. 13 d. Tauro Apygardos Vado pavaduotojo Ryto, Merkio Rinktinės

Vado Vanago, Šarūno Rinktinės Vado Mindaugo, Merkio Rinktinės Vado pavaduotojo

Jūrininko, Kar.Juozapavičiaus Grupės vado Siaubo posėdžio

Protokolas

1. PLP štabo egzistavimas.

Žuvus PLP vadui Kazimieraičiui ir jo pavaduotojui Mykolui-Jonui, PLP štabo vadovybę

laikinai perėmė PLP Štabo Viršininkas Antanaitis. Nuo to laiko tarp partizanų

žemesnių vadų ir kovotojų pasireiškė nepasitenkinimas PLP štabo vadovybės neveiklumu.

Tas nepasitenkinimas buvo perduotas p. Antanaičiui ir jis kur tai be žinios išvyko.

Išvykus p. Antanaičiui, PLP Štabas nustojo egzistavęs. Tuo reikalu nutarta kreiptis į Dainavos

Apygardos Vadą Ąžuolį, kad jis perimtų PLP Štabo vadovavimą arba šauktų Apygardų

vadų susirinkimą aptarimui PLP Štabo sudarymo. PLP Štabo reikalais tartis įgaliojamas

Dainavos Apygardos Merkio Rinktinės Vadas Vanagas.

2. „Laisvės Varpo“ leidimas.

a. Nutarta „Laisvės Varpo“ leidimą perleisti Merkio Rinktinės Vadui Vanagui.

b. „Laisvės Varpas“ išleidžiamas N partizanų Štabo vardu.

c. Spausdinimo priemones perduoti Merkio Rinktinės Vado Vanago žinion.

3. Kiti klausimai.

Iškeltas klausimas dėl veiksmų suderinimo. Kiek sąlygos leidžia veiksmus derinti

susitarus ir laikant taktą tarp vadų.

(pas) Rytas, Vanagas, Siaubas, Mindaugas, Jūrininkas

Situacija Pietų Lietuvos srities štabe buvo atkurta, tačiau MGB plėtė agentūrą ir skverbėsi į visus partizanų vienetus, taip pat ir štabus.

J. Gegužis-Diemedis po Kazimieraičio žūties sėkmingai darė partizanišką karjerą.

1947 m. rugpjūčio 11 d., žuvus Dainavos apygardos vadui Domininkui Jėčiui-Ąžuoliui, naujuoju apygardos vadu buvo išrinktas Adolfas Ramanauskas-Vanagas. Šiame posėdyje J. Gegužis-Diemedis dalyvavo kaip Šarūno rinktinės Karininko Juozapavičiaus grupės štabo viršininkas ir kartu su apygardos vado adjutantu Lionginu Baliukevičiumi-Dzūku buvo išrinkti posėdžio sekretoriais. Vėliau J. Gegužis paskirtas Dainavos apygardos Šarūno rinktinės štabo viršininku. 1949 m. pavasarį vykusiame Dainavos apygardos vadų sąskrydyje jis buvo išrinktas Šarūno rinktinės vadu. Jam vadovaujant buvo leidžiamas rinktinės laikraštis „Laisvės rytas“, jis taip pat ėjo partizanų karo lauko teismo pirmininko pareigas. A. Ramanauskas-Vanagas teigia, kad Diemedis buvo „ypatingai uolus ir pareigingas vadas“. 1950 m. gegužės 30 d. Jonas Žemaitis-Vytautas jam suteikia partizanų kapitono laipsnį. Galiausiai buvo paskirtas srities vado pavaduotoju ir Dainavos apygardos vadu.

Kazimieraitis buvo didžiulė netektis visai PARTIZANŲ KARIUOMENEI, kurią jis nuo pat pradžių labai aktyviai kūrė. Jo autoritetas tarp partizanų vadų buvo nenuginčijamas.

Yra žinomas Kazimieraičio nusistatymas prieš savižudybę. Kad ir kas nutiktų, jis buvo pasiryžęs viską iškęsti – nelaisvę, pažeminimus, kankinimus, atsiduodamas Dievo valiai, nes buvo labai religingas. Visada nešiojosi maldaknygę. Likimas jam lėmė tokią žūtį, kurią jis pats laikė garbinga ir teisinga Dievo akyse – kovoje, su ginklu rankoje.