Dešimt Vanago citatų apie Kazimieraitį

Mažai kas žino, bet Adolfas Ramanauskas-Vanagas 1940 metais, paskutiniame Kauno karo mokyklos kurse, buvo Juozo Vitkaus studentas.

Juozas Vitkus antrosios okupacijos metais pasitraukė į pogrindį, slapstėsi, Kabelių girininkijoje dirbo buhalteriu, bet tai buvo pasipriešinimo kovos organizavimo priedanga. Juozas Vitkus parengė pirmuosius pasipriešinimo kovos dokumentus ir įsakymus, kuriais partizanai vadovavosi iki pat 1956-ųjų. Juose ne tik komunikacijos principai, dienoraščių rašymas ir laisvės kovos eigos fiksavimas, bet ir etinės nuostatos: jokio alkoholio, jokių reikalavimų žmonėms, remiantiems laisvės kovotojus.

Kai 1945 metais Nedzingės kaime Ramanauskas ir Vitkus susitiko, A. Ramanauskas iš karto prisiminė savo karo mokyklos laikų dėstytoją. Galima sakyti, jis tapo jo dešiniąja ranka ir po Kazimieraičio žūties 1946 m. liepą tęsė Vitkaus misiją tapdamas Pietų Lietuvos, vėliau visos Lietuvos ginkluotųjų pajėgų vadu.

Savo atsiminimuose „Daugel krito sūnų“ Vanagas Kazimieraitį mini daugiau nei 400 kartų. Galima tik įsivaizduoti, ką šiandien savo žinutėse, laiškuose iš kolegų mes taip intensyviai minime. Neabejotinai, Kazimieraitis, kurį partizanai vadino tėvu, buvo ir Adolfo Ramanausko-Vanago, ir daugybės laisvės kovotojų autoritetu ir idealu.

Jūsų dėmesiui – dešimt ryškiausių Adolfo Ramanausko-Vanago citatų apie Juozą Vitkų-Kazimieraitį.

„Vienu metu plento Alytus–Varėna ruožu žygiavo daug rusų kariuomenės. Parašiau atsišaukimo, skirto rusų kariams, tekstą, o Studentas, vieno ūkininko padedamas, išvertė tai į rusų kalbą. Padauginome šapirografu. Gyventojai tuos atsišaukimus nakčia prikalė prie medžių ar tiesiog ant grindinio prislėgė su akmenėliais maždaug trijų kilometrų ilgio plento ruože. Pasakojo, kad rusai juos skaitę. Jau daug vėliau vieną tų atsišaukimų egzempliorių išėmiau iš savo archyvo ir parodžiau Kazimieraičiui. Jis, skaitydamas jų turinį, iš juoko net ant samanų pargriuvo. Pasirodo, tekstas buvo išverstas taip, kaip kalba, šiek tiek dar iš caro laikų rusiškai pramokęs senelis. Tačiau Kazimieraitis pridūrė, kad, nepaisant to, šis darbas parodo lietuvio kovos veržlumą ir pasišventimą“.

„Kazimieraitis apibėrė mane įvairiausiais tarnybiniais klausimais. Paprašė, kad aš jau dabar bent apytikriai išvardyčiau klausimus, į kuriuos norėsiu gauti atsakymą – kol mes ilsėsimės, jis viską apgalvosiąs ir paskui posėdyje jam būsią lengviau referuoti. Turiu pažymėti, kad Kazimieraitis nė minutės neleisdavo veltui. Miegodavo tik tiek, kiek būtina protinį darbą dirbančiam žmogui“

„Priekyje žingsniavę vyrai suabejojo, kur eiti. Tada Kazimieraitis išsiėmė kompasą, žemėlapį ir nustatė tikrą ėjimo kryptį. Šis žmogus nepaprastai gerai orientuodavosi kad ir plačiausiuose, jam visai nežinomuose, miškuose. Ir šių miškų keliukai buvo tokie prasti, tokie panašūs vienas į kitą, kad aš ir vėliau sunkiai pagal juos orientuodavausi. O Kazimieraitis net ir naktį niekuomet nepaklysdavo.“

„Kazimieraitis vyrams kaip tik ir pabrėžė, kad mes fizine jėga negalim atlaikyti fronto, bet kovoti turime ir pasitikėti tegalime savo dvasinėmis jėgomis. Taigi, bus net geriau, kad tie, kurie jaučiasi dvasiškai neatsparūs, užsiregistruos, nes jie ateityje pogrindžiui būtų tik našta. Tokie neištvers kovoje iki galo, kaip garbingam kariui dera. Partizanu šiomis nepaprastai sunkiomis sąlygomis gali būti tik tas, kuris yra pasiryžęs kovoti tiek, kiek reikės, kuris tiki pergale ir nebijo mirti dėl laisvės. Kas iš tokio partizano, kuris kovotojų gretose liks tik dėl to, kad kitaip pasielgti jam neleidžia vadovybė?! Jeigu vadovybė neleistų partizanams laisvai pasirinkti, tuomet tos šeimos, kurios pataria savo partizanams registruotis, jiems žuvus, kaltintų partizanų vadovybę.“

„Paskutinis kalbėjo Kazimieraitis. Visi pajutome ir supratome, kad šis žmogus – tai neįkainojamas ir nepamainomas partizanų organizacijos vadas. Kazimieraitis kalbėjo labai susijaudinęs, beje, tai buvo vienintelis kartas, kada aš jo akyse mačiau ašaras, nors man su juo vėliau dar teko patirti daug sunkių smūgių. Po Kazimieraičio kalbos vienbalsiai nutarta iš visų jėgų stengtis tęsti laisvės kovą iki galutinės pergalės. Nuspręsta uoliai talkininkauti Kazimieraičiui, siekti, kad ateityje kuo daugiau partizanų burtųsi jo žinion, kad būtų paskelbta sąjūdžio Deklaracija, kad kuo greičiau būtų išleisti nurodymai ir įsakymai, privalomi visiems partizanams organizacinėje, operatyvinėje, ūkinėje ir pan. veikloje“

„Kazimieraičiui, Jūrininkui ir man išsyk pasidarė aišku, kad ši nelaimė ištiko „A“ apygardos štabo vyrus. Liūdną žinią pranešėme ir savo svečiams. Visi buvome labai susijaudinę. Atsikėlėme ir apsirengėme. Kazimieraitis, užsikniaubęs ant stalo, ilgai rymojo paskendęs mintyse. Bunkeryje viešpatavo tyla. Visi buvome prislėgti blogos žinios, bet jautėme, kad Kazimieraitis kremtasi daugiausia. Pirmi žodžiai, kuriuos Kazimieraitis mums ištarė, buvo šie: „Tokia Dievo valia. Belieka pasimelsti už žuvusiuosius ir dar energingiau griebtis darbo“. Kazimieraitis nusprendė šitaip: jei jau jis išliko gyvas, matyt, Aukščiausiasis nori, kad jis toliau dirbtų ir vadovautų partizanams.“

„Dirbti ir gyventi su Kazimieraičiu buvo didelis malonumas. Jis man ir mano vyrams buvo ne tik vadas, bet ir artimos sielos žmogus.“

„Kazimieraitis visuomet būdavo optimistiškai nusiteikęs, laisvalaikiu mėgdavo dainuoti kartu su kitais. Kiekvieną dieną bunkeryje skambėdavo partizaniška daina. Kartais ištisas dienas bunkeryje būdavome tik su Kazimieraičiu. Poilsio valandėlėmis labai nuoširdžiai ir atvirai pasikalbėdavome. Tų darbo ir poilsio valandų, praleistų su juo, niekuomet nepamiršiu. Daug ko pasimokiau iš Kazimieraičio, jis man tapo kelrodžiu vėlesnėje partizaninėje veikloje. Vieną kartą, kai kalbėjomės pogrindžio reikalais, Kazimieraitis pasakė, kad jis sutiktų pasiduoti priešui ir kentėti kančias, jeigu tai būtų išgirsta užsienio ir pakeltų pogrindžio autoritetą, padėtų Lietuvos laisvinimo eigai. Kazimieraitis nemėgdavo tuščiai švaistytis žodžiais ar klausytis tauškalų. Tokį Kazimieraičio pareiškimą vertinu kaip begalinį pasiaukojimą Tėvynei.“

„Kazimieraitis su manimi ir mano vyrais atsisveikino pasibučiuodamas. Jaučiau, kad ne tik man – visiems mums sunku skirtis su Kazimieraičiu. Jis gerai žinojo, kad gerbiu jį ne tik kaip vadą, bet ir kaip žmogų. Buvau įsitikinęs, jog Kazimieraitis manimi visiškai pasitiki. Kazimieraitis turėjo man didelės įtakos. Iš jo mokiausi dirbti, veikti ir vertinti realų gyvenimą. Mokytojaudamas seminarijoje, tariausi jau pasiekęs savo gyvenimo tikslą, tačiau iš tikrųjų buvau dar jaunas ir tikrojo gyvenimo nepažinau. Į viską žiūrėjau idealisto akimis, bet paviršutiniškai.“

„Kazimieraičiui žuvus, Sąjūdis neteko vieno iš aukščiausiųjų vadų, be galo atsidavusio savo Tėvynei. Jo žuvimas nepaprastai sujaudino visus partizanus, nes beveik visi jie asmeniškai buvo matę Kazimieraitį ir ypač daug apie jį girdėję. Keliaudamas po dalinius, aš visuomet partizanams kaip pavyzdį kėliau Kazimieraičio asmenybę: žmogų, kuris visas savo dvasines ir fizines jėgas paskyrė Lietuvos išlaisvinimo kovai; karininką, kuris iki paskutinio atodūsio tesėjo duotąją priesaiką; kovotoją, kuris pelnytai buvo ir yra laikomas partizano idealu. Per savo partizaninės veiklos laikotarpį jis įgijo meilę ir pagarbą visų partizanų ir jų vadų, ne tik kaip aukštesnysis vadas, bet ir kaip vyresnysis brolis. Visiems partizanams Kazimieraitis turėjo didžiulę įtaką dėl to, kad buvo išsižadėjęs asmeniškos gerovės, be galo pasišventęs sąjūdžio reikalams, nepaprastai darbštus, teisingas, kantrus, blaivus ir labai religingas žmogus. Su Kazimieraičiu man teko ilgai gyventi drauge, pažinti jį iš arti ir dėl jo žuvimo aš dar labiau sielojausi. Kazimieraičio šviesus atminimas niekuomet nepaliks manęs. Ir vėliau, lankydamas Pietų Lietuvos srities partizanus, aš visuomet skirdavau dalį laiko pasikalbėti apie šį didį ir garbingą vadą. 1947 m. rugsėjo 25 d. įvyko visuotinis Dainavos apygardos partizanų vadų sąskrydis. Mano, kaip išrinkto naujo Dainavos apygardos vado, pasiūlymu Merkio rinktinės pavadinimas buvo pakeistas: ji pavadinta Partizano Kazimieraičio rinktine. Visų žymesniųjų partizanų vadų posėdžiai būdavo pradedami pagerbiant kritusius kovoje partizanus, o ypač pabrėžiama Kazimieraičio asmenybė.“

Juozas Vitkus-Kazimieraitis – pasipriešinimo kovų alfa. Adolfas Ramanauskas-Vanagas – omega. Jų pasišventimas ir kova buvo vienas iš įkvėpimo šaltinių mūsų kartos Sąjūdžio žmonėms. Tikime, kad 1991 m. sausį prie Parlamento krauju buvo padėtas taškas Lietuvos nepriklausomybės byloje.

Parengė Tomas Kašėta ir Agnė Zalanskaitė.